Daugiau 
 

Po pasaulį išsibarsčiusi Lukoševičių giminė

02/03/2017 Aidas
ernestas-1-e1486376219760

Tęsdami paieškas, jie nustebo sužinojęs turintys anksčiau nepažinotų giminaičių ir kituose pasaulio kampeliuose. Po pasaulį išsibarstę Lukoševičių giminės nariai negali tuo atsidžiaugti ir patikėti, kad buvo taip toli ir kartu šalia. Ši istorija dar kartą įrodo, koks mažas yra mūsų pasaulis. Galbūt ji paskatins ir daugiau žmonių nerti į prarastų giminaičių paieškas – juk yra sakoma, kad kas ieško, tas atranda. Įdomi Lukoševičių istorija pasakojama portale „15min.lt“.

Škotijoje gimęs ir augęs 56-erių Paulas Lucasas, kurio seneliai Lukoševičiai emigravo iš Lietuvos dar 1900-aisiais, Lietuvos žiniasklaidai pasakojo: „Mano seneliai atvyko į Škotiją iš Lietuvos, Pajevonių kaimo, prie Vilkaviškio. Po Pirmojo pasaulinio karo jie nusprendė tapti britais, nes tada prasidėjo visos bėdos.“

Pašnekovo teigimu, lietuviai Škotijoje laikyti nelygiateisiais, su jais elgtasi ir į juos žvelgta panašiai, kaip į dabartinius karo pabėgėlius iš Sirijos. Škotams nerūpėjo, jog atvykėliai iš Rytų Europos masiškai sprunka nuo grėsmės savo gyvybei, jie laikyti svetimais, kurie niekad nepritaps prie vietinių.

„Niekas nežino, kas tada nutiko lietuviams Škotijoje ir kaip jie ten gyveno. 1917-aisiais Škotijoje buvo skaičiuojama apie 20 tūkst. lietuvių. Tuo metu veikė lietuviškos parduotuvės, laikraštis, aktyviai vyko bendruomenės renginiai ir susitikimai. Taip pat yra kapinės, kuriose laidoti lietuviai. Tuomet parlamentas išleido įsakymą, kuriuo nurodyta deportuoti 1 100 lietuvių vyrų į Rusijos armijos gretas. Iš jų grįžo tik 85. Škotijoje liko išvežtųjų žmonos su vaikais, be jokio pajamų šaltinio. Tos šeimos gyveno siaubingomis sąlygomis, neturėjo pinigų, maisto, būtinų higienos reikmenų. Apie 1919–1920-uosius, iškart po Pirmojo pasaulinio karo, visos tos šeimos išsiųstos atgal į Lietuvą“, – sunkiai žodžius rinko pašnekovas.

Tarpukariu atsirado didesnė darbų įvairovė, 1940–1950 m. lietuviai integravosi dar labiau. Iš pradžių dauguma jų nekalbėjo angliškai, vėliau, naujos kartos, pramoko kalbą, gavo geresnius darbus. Škotijoje veikė ir lietuviška socialdemokratų politinė partija, kėlusi nepriklausomybės idėją.

Lukoševičių šeima, emigravusi į Braziliją 1926 m.[/caption]

„Galiausiai parduotuvės ir verslai buvo uždaryti, lietuviai tuokėsi su vietiniais, keitėsi pavardes, stengėsi likti nepastebėti. Pavyzdžiui, Grincevičiai tapo Greenų šeima, Miklevičiai – Milų ir panašiai, mūsų, Lukoševičių, šeima tapo Lucasų. Trečdalis lietuvių, išvykę kaip pabėgėliai, užsidirbę Škotijoje ar kitose šalyse, grįžo į Lietuvą, nusipirko automobilius, žemės, ūkius ir liko ten gyventi. Šiais laikais atvykstantys lietuviai turbūt net nežino, kokia buvo jų tautiečių bendruomenė prieš šimtmetį ir kas jai nutiko. Regis, nėra jokio ryšio tarp tuometinės imigrantų bangos ir dabartinės. Po Antrojo pasaulinio karo buvo dar viena imigrantų iš Lietuvos banga, apie juos, tyrinėdamas dokumentus, supratau vieną dalyką. Dauguma jų spruko iš šalies dėl savo išsilavinimo bei aukštų pasiekimų. Tuomet į Škotiją daugiausiai atvyko mokytojų, gydytojų, mokslininkų ir kitų išsilavinusių lietuvių, jie bėgo nuo sovietinio persekiojimo“, – pasakojo lietuvių kilmės škotas, atidžiai besidomintis emigrantų iš Lietuvos istorija.

Būtent susidomėjęs savo šeimos šaknimis jis, kartu su taip pat Škotijoje gimusiu broliu, prieš keletą metų ėmė intensyviai ieškoti savo artimųjų Lietuvoje. Nors jų šeimos buvo išskirtos per pasaulinius karus, tačiau po 12 metų paieškų škotai aptiko Panevėžyje gyvenantį savo pusbrolį.

Antonas Lukoszevieze'ius ir Paulas Lucasas (Antanas ir Paulius Lukoševičiai), kurių pavardės buvo pakeistos dėl tuo metu Škotijoje vyravusios neapykantos lietuviams, KGB bylose Vilniuje rado prašymą susisiekti su Rimvydu Gladkausku, jei kas nors ieškos jo mamos pavardę turinčių prapuolusių artimųjų.

„Senelio brolis Jonas iš Škotijos buvo išsiųstas kovoti į Rusiją, tačiau jis iš ten pabėgo, grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie laisvųjų karių. Juodąjį birželį, prasidėjus trėmimams, praradome ryšį su visa gimine. Dalis jų buvo nužudyti, dalis – mirė Sibire. Ėmiausi ieškoti savo artimųjų ir 2012-aisiais radau“, – pasakojo P.Lucasas.

R.Gladkauskas, ieškojęs savo senelio, nė nežinojo, kad turi pusbrolių Škotijoje. Nors jo mama kartkartėmis užsimindavo, kad ten gali būti giminių, vyras manė, kad tik senelis.

„Mane rado Antonas. 1991 ar 1992-aisiais, per Sąjūdį, buvo renkami dokumentai tų, kurie ieško giminių Sibire ar kitur užsienyje. Užpildžiau dokumentus, kad ieškau senelio. Tai buvo įdėta į Lukoševičiaus bylą. Ten Antonas ir atrado mano duomenis. 70 metų nežinojau, kad turiu pusbrolių Škotijoje. Jiems atvykus apsiverkiau, kaip kitaip jausiesi. Mama, amžiną jai atilsį, būdavo, pašnekėdavo, kad gal Anglijoje likę giminių. Bet kaip jūs galvojat, koks tai jausmas? Grįžau po malkų skaldymo, o žmona sako – tavęs ieško Lukoševičiai. Nustebau, kokie dar Lukoševičiai, nemaniau, kad turiu daugiau giminių. Pakalbėjome telefonu, o kitą dieną susitikome. Kaip jie sakė, ieškojo vienos grandelės, o radę mane sujungė visą grandinę“, – graudinosi R.Gladkauskas.

Radę vienas kitą, pusbroliai pirmiausia patikrino, ar jie tikrai susieti kraujo ryšiais. „Romas turėjo mano močiutės ir senelio nuotrauką kartu. Aš irgi turėjau tą pačią močiutės nuotrauką, tik joje buvo iškirptas senelis. Neretai svarstau, ar tikrai radau savo gimines, bet radome nepaneigiamų faktų, kad ir ta močiutės nuotrauka“, – pasakojo P.Lucasas.

Jam antrino ir R.Gladkauskas, prisiminęs, kaip pirmą kartą susitikę jie peržiūrinėjo škotų pusbrolių atvežtas senovines fotografijas, o palyginęs jas su savo turimomis pamatė, kad šios – vienodos: „Aš angliškai nemoku, tai reikia vertėjos. Atvykę jie paprašė parodyti šeimos nuotraukų, mat Lukoševičių yra daug ir, galbūt, mes ne giminės. Paaiškėjo, kad iš visų Lukoševičių aš tebuvau vienintelis Lietuvoje likęs jų giminaitis.“

Pasak P.Lucaso, giminaičių jie aptiko ir Brazilijoje, Kanadoje bei Amerikoje: „Kai kurie dar išlaikė lietuviškas pavardes, kiti – pasikeitė. Vieninteliai gerai kalbantys emigrantai mūsų giminėje yra gyvenantys Brazilijoje. Organizavome visų susitikimą Vilniuje, buvo be galo įdomu.“

Vincas Lukoševičius, suimtas NKVD  kalėjime[/caption]

R.Gladkauskas džiaugėsi, kad Brazilijoje gyvenantis mamos pusbrolis puikiai kalba lietuviškai. Nors jis gimęs San Paule, o jo vaikai nemoka nė vieno lietuviško žodžio, emigrantui bendraujant su lietuviais nereikia vertėjo, mat prieš daugybę metų gimtosios kalbos jį išmokė seneliai.

Atradę vienas kitą, pusbroliai nenustojo bendravę, P.Lucasas keliauja į Lietuvą kas keletą mėnesių, apsilanko per šventes bei pusbrolio šeimai svarbias progas. R.Gladkauskas taip pat lankėsi Škotijoje, pas tuomet dar gyvą dėdę.

Škotai broliai nebuvo pirmieji, norėję susisiekti su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais. Jų senelis dar 1950-aisiais kreipėsi į Sovietų Sąjungos ambasadą ir prašė pagalbos, tačiau greitai šios minties atsisakė. „Jam buvo pasakyta aiškiai – jei dar kada čia sugrįši, išžudysime visą tavo giminę, likusią Lietuvoje“, – sakė P.Lucasas.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu