Renginį organizavo jau nemažai metų ir patirties vos ne kasmet rengiant politinius savaitgalius turintis JAV lietuvių visuomeninis komitetas „Už dvigubą pilietybę“. Pastarasis susibūrimas įvardintas „Politikos popiete“. Išties ši popietė buvo gana įdomi, tad ir užsitęsė netrumpai. Po salėje susirinkusiųjų atlikto Amerikos himno bei Lietuvių Tautinės giesmės, parapijos klebonas, kunigas Jaunius Kelpšas palaimino apsilankiusius renginyje žmones bei padėkojo Dievui už sulaukusią Laisvės bei demokratijos Lietuvą.
Artėjant Lietuvos Nepriklausomos valstybės šimtmečiui (1918 m.) labai įdomų, atskleidusį netikėtų praeities faktų, pagrindinį pranešimą apie 1941 m. sukilimą Lietuvoje skaitė teisininkas, istorikas dr. Augustinas Idzelis. Beje, jis priminė, kad naujoji jo istorinė knyga apie šį laikotarpį, pilną įdomių, kontroversiškų faktų, kai kurių žymių lietuvių, deja, kolaboravusių su sovietiniais okupantais ir vėliau tapusiais net generolais, asmenimis bei pardavusiems savo sielas, paklususiems mūsų priešų vadams. Daug Maskvos anuometinių vadų bei enkavedistų skleidė šmeižikiškus pramanus, dezinformavo žmones apie nusipelniusius mūsų tautos intelektualus. Tokia skaudi mūsų Lietuvos praeitis... Jis, šios knygos autorius, džiaugiasi išsaugojęs daugybę svarbių dokumentų savo namo rūsyje, apie tuos niekingus veiksmus ir jų organizatorius, klastojant tikrovę. Tuomet buvo nemažai KGB agentų Baltijos šalyse, tai kolaborantų lizdas, pakabintas ant Maskvos meškerės. Sujudo atskridę lėktuvu atėjūnas Dekanozovas su 15 Rusijos enkavedistų, bet Lietuvos prezidentas Antanas Smetona spėjo atsidurti už mūsų valstybės sienos, kitaip jo padėtis būtų numanoma. Vladimiras Dekanozovas (Dekanošvili) įsako prezidentą gyvą ar mirusį jam pristatyti. Tie demaskuojantys įrodymai (dokumentai) - tikras aruodas mūsų tautos istorijai pagrįsti ir praplėsti. Po įdomios šio prelegento kalbos kilo mintis rinkti pinigus knygos autoriui ir išversti ją į lietuvių kalbą.
Agnė Giedraitytė[/caption]
Augustinas Idzelis[/caption]
Salėje be žmonių, išgyvenusių Lietuvoje baisiąją Sausio 13-osios naktį, buvo ir du Čikagoje gyvenantys komiteto „Už dvigubą pilietybę“ nariai, Sausio 13-osios medalininkai - Juozas Karsokas, žurnalistas, bei Algimantas Šutinas, teisininkas. Pastarasis savo kalboje motyvuotai išdėstė - kodėl LR Seime įstrigęs dvigubos pilietybės klausimas ir jo politinis sprendimas.
„Kodėl Lietuvos Konstitucinis teismas sprendžia šį klausimą? Tai turėtų būti ne šio teismo reikalas, o LR Seimo! Tas atkaklus priešinimasis turėti dvigubą pilietybę (kaip tokias turi nemažai net Europos šalių piliečių), skubant atimti Lietuvos, gavus JAV, dar labiau nutolins savus piliečius, kaip išvarytus iš Tėvynės. Keista, kad litvakais susirūpino pats Andrius Kubilius – mat jiems būtina suteikti LR pilietybę. Kodėl taip lengvai nurašomi Lietuvos žmonės?, - samprotavo teisininkas. - Net 2012 metų rugpjūčio 10 dieną Vilniuje vykusio Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo posėdyje buvo priimta išsamiai parengta dvigubos pilietybės rezoliucija. Matyt, kad tas svarbus dokumentas nugulė kuriame nors LR Seimo stalčiuje, kaip nevertas dėmesio.“
Šalia įvairių aptartų temų, artėjant Vasario 16-ąjai, komiteto „Už dvigubą pilietybę“ pirmininko pavaduotoja Ligija Tautkuvienė iškėlė klausimą: „Ar vėl Lietuvos Seimo bei Vyriausybės nariai į atlapus įsisegs neužmirštuolės („nezabudkos“ - rusų kalba) žiedą?“ Čia pat, ekrane, buvo parodytos pieštos neužmirštuolės rusiškuose atvirukuose Pergalės dienos progai. Jos Rusijoje kartu segamos su dryžuotomis Georgijaus juostelėmis į atlapus. Kitoje nuotraukoje - ši metalinė gėlelė mėlynuoja specialiai pažymėta, kaip Masonų simbolis... Tradicijos klostosi dešimtmečiais, tik tada prie jų priprantama, o ne nusižiūrėjus į kitus, persikeliama sau. Dar ekrane - nuotraukos iš Čikagos šeštadieninių lietuviškų mokyklėlių, kur maži vaikai „sodina“ „nezabudkes“ į žemę. Tik širdį paglostė, kad vienoje Lietuvos mokyklėlėje vaikučiai iš smulkiai sukarpytų geltonų, žalių, raudonų popierėlių prigulę kūrė trispalvę. „Ar už „nezabudką“, o ne trispalvę žuvo mūsų laisvės gynėjai Sausio 13-ąją?“, - retoriškai klausia pranešėja Ligija.
Sigitas Unguraitis[/caption]
Jaunius Kelpšas[/caption]
Algimantas Šutinas[/caption]
Dar vieną klausimą susirinkusiems į šią popietę uždavė komiteto „Už dvigubą pilietybę“ atstovė: „Ar dar reikalinga Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), kai pagrindinis tikslas - kova už Lietuvos nepriklausomybę - įvykęs faktas: Lietuva jau 26 metai laisva ir nepriklausoma valstybė? Nuo ko dabar ją reiktų vaduoti? Beje, PLB taryboje tėra vos 4 vyresniosios, antrosios, kartos, atstovai. Visi pasklidę po pasaulį lietuviai, jau trečiosios emigrantų bangos, daugiausiai - jauni žmonės, ne taip seniai išvykę iš Lietuvos... Lietuvybės išlaikymas priklauso tik nuo mūsų pačių.“
Tiems žodžiams paprieštaravo čikagietis Juozas Polikaitis, senjoras, aktyvus PLB narys, teigdamas, kad negalima griauti, kas seniai sukurta. Tai primena Algirdo Brazausko priešinimąsi atsiskyrimui nuo SSSR – negriaukime, nes neišgyvensime! Klausimas labai paprastas – ar reikia įvairiuose kraštuose susikūrusioms lietuvių bendruomenėms, bendravimui su Lietuva (kultūros, švietimo klausimais), tarpininko - PLB? Juolab, kad kiekvieno krašto poreikiai skirtingi. Na, o Lietuvos URM yra Užsienio lietuvių departamentas, sukurta „Globalios Lietuvos“ programa, kuri 2012 m. pradėta įgyvendinti. Viskas išeivijai.
Beje, neviešinama, kad JAV lietuvių bendruomenės gyvenime dalyvauja ne daugiau, kaip 2-4 tūkstančiai tautiečių (tiek, kiek sumoka solidarumo mokestį). Nors skelbiama, kad išeivijoje gyvena apie 1 300 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Dalyvavimas LR Prezidento, Seimo rinkimuose parodo dar kitokius skaičius.
O apie išeivijos „Lietuvos istorijos ieškotojų klubo“, įsikūrusio prieš 7 metus, jau turinčio net 7 100 narių, nuveiktus darbus ir planus papasakojo klubo įkūrėjas Sigitas Unguraitis.
Diskusijose dalyvavo Rimantas Dirvonis, Juozas Karsokas.
Politikos popietėje liaudies dainomis džiugino jauna, malonaus tembro dainininkė Agnė Giedraitytė, garsėjanti ne tik JAV lietuvių bendruomenėje, bet ir plačiau.
Stefos Tamoševičienės tekstas ir nuotr.
