Prisiminimų voratinklis

voratinklis 963

„Taip skausmingai,
taip iš lėto švinta –
Viešpatie,
nejaugi neprašvis?“ – Justinas Marcinkevičius

„Julija sėdėjo didžiuliame krėsle, papuoštame įvairiaspalvėmis pievų gėlėmis, kaip visada tiesi ir rami. Paslaptingas šypsnys darė jos veidą dar jaunesnį – paprastai nebūdingą tokio garbingo amžiaus moteriai. Rodos, ji nejautė jos garbei nupinto ąžuolo vainiko sunkumo… Šis jau kuris laikas kabojo jai ant pečių. Rankose laikydama visą glėbį tamsiai raudonų rožių jautėsi lyg karalienė…

Mintys akimirksniui nunešė į tuos laikus, kai dar ji ir Adas buvo jauni…, kai Jis buvo šalia… Ji žino, kad kaimynai patyliukais vadindavo ją Ado karaliene. O kodėl gi ne? Juk ne šiaip Viktoras Hugo rašė: „Vyras savo namuose gali būti karalius tik tuomet, kai jo moteris – karalienė.“. Adas buvo jos karalius – ypatingas karalius: protingas, ramus, geras, mylintis savo žmoną, vaikus, kaimynus ir turbūt visus žmones, kuriuos tik pažino…

Aplink skambantis proanūkių juokas sugrąžino ją dabartin. Miela, tačiau ir labai keista jai buvo stebėti savo anūkus, rodos, dar visai neseniai laipiojusius po jų su Adu didžiąją trešnę, o dabar, lyg mostelėjus burtų lazdele, tapusius suaugusiais žmonėmis, taip atsakingai besirūpinančiais savo vaikais. Žinoma, yra daug dalykų, dėl kurių ji pasiginčytų su dabartiniu jaunimu… Pavyzdžiui, tas atsiradęs televizorius. Na taip, nesiginčys ji, kad tai patogumas: guli ant sofos (lovos) ir matai už stiklo (televizoriaus ekrane) vykstantį gyvenimą, gamtą, mišių laikymą bažnyčioje, … Tik kodėl tam jaunam žmogui, pilnam energijos, sėdėti ant tos sofkutės? Juk kas gali sulyginti vaizdą už stiklo, tačiau be tikrų emocijų, be kvapų… Nekvepiančios gėlės – ko gi jos vertos? Net dukra Adelė, buvusi gal net per griežta Vitutei, savo jauniausiai dukrai – paauglei – leidžia sėdėti prie to velnio išradimo (televizoriaus) per naktis. Nešios akinius Vaivutė, nešios…, paminės dar mano kas vakarą „sakomą šį žodį“.

Judviejų su Adu dukros… Užaugo, tapo gražiomis moterimis, ir jau pamažu meta savo „žiedlapius“… Ir Marius jau beveik visus plaukus nutrynė į svetimas pagalves… Žinoma, jai vaikai amžiams liks vaikais, tik akių neužriši net jų mamai… „Sensta mudviejų vaikai…“.

Kažkokia nesąmonė – jai pačiai sunku suvokti savo jubiliejaus skaičių – aštuoniasdešimt penkeri… Gal kas nors pasakytų, kad tiek žmogus nebegyvena, tačiau ji puikiai jaučiasi: ir į bažnyčią kas sekmadienis viena nueina, tiesa, dėl viso pikto – pasiima draugijon medinukę (lazdą). Sumaniusi, ir pas vieną ar kitą dukrą, į jų kaimuose esančius namus, savarankiškai nuvažiuoja. Pati nusprendžia ir kada grįžti į savus namus. Taip, Adelės namai tapo josios namais. Prieš trisdešimt metų nebūtų patikėjusi, jei kas būtų paporinęs (pasakęs), jog ji paliks judviejų su Adu statytus namus ir pasirinks gyventi ne ant gimtosios žemės, o „ant cemento“ (mieste), ne mišku ir moliu kvepiančiuose namuose, o gandralizdyje (daugiabutyje), kur tiek daug durų, tačiau Tavo – tik vienos, ir tos pačios užrakintos. Dar viena nesąmonė – rakinti duris…, lyg žmogus žmogui būtų koks priešas… Jų laikais taip nebuvo.“

„Niekaip nepavyko užmigti… Ji buvo susitaikiusi per tuos dešimtį metų, kad pabus dar neprašvitus… Vėl mintimis skris Adui į glėbį, ir nepaleis savo ištikimo gyvenimo žmogaus iki tol, kol Adelė užeis į jos kambarį, kad ištartų: „Labas rytas, mama. Kaip miegojai?“. …Tačiau vakarais ji panaudodavo stebuklingą vaistą, ir, dėkui Dievui ir Motinėlei Švenčiausiajai, trumpam užsnūsdavo. Julija tikėjo ir tos mažutės rusvos tabletės galia, kuri suteikdavo galimybę nors trumpam sapne pasislėpti nuo liūdesio, atsėlinančio kas vakarą į jos kambarį.

Šį vakarą „Citramonas“ nepadėjo. Ne tik, kad nesinorėjo miego, tačiau jautėsi kažkaip keistai… Naujas, dar nepažįstamas jausmas, gal pojūtis, vedė daryti ją konkrečius dalykus. Ji kėlėsi iš lovos, pasitikrino visus savo dokumentus ir susidėjo juos į rankinę. Iš rankinės išėmė piniginę ir padėjo ją ant spintelės. Ryte ją atiduos Vaivutei. Buvo įsitikinusi, kad šio asmeninio daikto jai nebereikės. Norėjosi dar kartą išsimaudyti, tačiau nusprendė palaukti ryto, kol Adelė išeis į darbą – juk negalima trikdyti ramybę dukrai ir anūkei. Norėjosi ir maldos, tad neužilgo kambarėlį užliejo švelnus šnabždesys, suvilgytas Julijos ašaromis. Jos malda įsiliejo į prisiminimų ir taurių jausmų upę, kurios veidrodiniame atspindyje Julija išvydo mielus brangiausių jos žmonių veidus: sūnaus, dukrų, anūkų, … Vitos ir jos mergyčių, …išėjusių į kitą krantą – mamos, seserų, Ado.

Julija padarė viską, ką suplanavo. Kažin ar ji suplanavo ir tą akimirką, jos artimiesiems atnešusią didelį skausmą? Galbūt…, jos širdis sustojo staiga. Adelė vėliau prisimins, kaip pietų metu bejuokaudamos išsiskyrė amžiams.
Ji iškeliavo pas savo Karalių. Tebūna Jiems rami amžinybė.“

Su meile, Vida Meilė


Tags:
Susiję straipsniai

Juana ir Aleksandras

„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“ „Juana žvelgė pro langą... Ji ką tik išlydėjo būsimą nuotaką, kuri jau šiandien išgirs jai duodamą pažadą savojo mylimojo... ...Moteris veidrodžio atspindy tarsi išvydo save – dar visai jaunutę su drovia šypsena veide ir liepsnojančiu nuostabiu jausmu ši
daugiau

Angelo sparnas

„Gyvena tik tas, kuris gyvena ne vien sau“ - Menandras (300 m. pr. Kristų, senovės graikų dramaturgas). Kartais net nepajunti, kaip užvaldę jausmai pakelia ir neša neša... Kartais ne visada ten, kur geriausia... „Milda turbūt net pati nenujautė, kad jos visa esybė pasiruošusi tauriausiam jausmui pasaulyje – m
daugiau

Prisiminimų voratinklis

„Galėtų gimti gerai išauklėti vaikai, jeigu mes, tėvai, būtume gerai išauklėti.“ - Johanas Volfgangas Gėtė Užburtas ratas… Savo tėvų pavyzdžiu tapęs neišauklėtu žmogumi negebės dorai išauklėti savo vaiko, kuris darys tokias pačias klaidas, augindamas savo vaiką, o šis užaugins vėlgi panašų į save ir t.t. Karta i
daugiau