Lietuva visuomet turėjo kuo didžiuotis – sportininkais, menininkais, mokslininkais, aktyvistais. Didžių talentų dėka, nedidelė Lietuvos valstybė yra žinoma ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Kiek mažiau yra žinomi kitose šalyse gimę, tačiau lietuviško kraujo turintys menininkai, sėkmės ir didelių pastangų dėka pasiekę savo karjeros aukštumų. Vienas tokių – Arnoldas Voketaitis, lietuvių kilmės amerikietis, išgarsėjęs savo baritono-boso partijomis didžiausiuose Šiaurės Amerikos operos teatruose, nuostabaus balso tembro savininkas ir charizmatiška asmenybė, verta filmo. Apie tai pagalvojo ir prieš daugiau nei 10 metų trumpus siužetus apie lietuvius emigrantus Amerikos lietuvių televizijai kūręs Arvydas Reneckis. Vėliau ši medžiaga buvo papildyta ir panaudota lietuvių režisierės Agnės Marcinkevičiūtės, sukūrusios dokumentinį filmą „Prisimenu motinos balsą“. Neseniai filmas buvo pristatytas Lietuvos kino teatruose, o penktadienio vakarą šį filmą galėjo išvysti visi, apsilankę Balzeko muziejuje.
Filmas pasakoja apie Arnoldo Voketaičio gyvenimą, jo pasiekimus, čia taip pat išsakomos jo mintys ir požiūris. Taip pat galima išgirsti ir Lietuvos muzikos profesionalų, muzikologų ir kitų žymių žmonių nuomones apie A. Voketaitį. Voketaičių šeima – XX a. pirmos pusės emigrantai. Pasak filme kalbėjusio V. Adamkaus, dauguma šio laikotarpio emigrantų buvo neturtingi, tačiau, kaip ir visi tėvai, stengėsi palengvinti savo vaikų gyvenimus. Gimęs Konektikute, A. Voketaitis baigė Kvinipego universitetą. Kadangi Arnoldas buvo kilęs iš muzikalios šeimos (jo mama giedojo bažnyčios chore), netrukus ir pats pradėjo groti trimitu. Aktyvių tėvų dėka, Arnoldas buvo įtrauktas į bene visus tuometinius lietuvių bendruomenės susibūrimus; vaikinas juose grojo su savo įkurta grupe. Vienos tokios šventės metu, po atliktos dainos, nepažįstama mergaitė pagyrė jo balsą. Vėliau paskatintas ir mamos, vaikinas pradėjo intensyviai mokytis solinio dainavimo. 1957 m. solistas dalyvavo daugelyje konkursų, o 1958 m., laimėjęs Rockefeller prizą, Niujorko operos teatre A. Voketaitis pradėjo profesionalią solisto karjerą. Solo partijas Arnoldas Voketaitis yra atlikęs Milvokio, Hiustono, Pitsburgo, Montrealio, Detroito, Klivlando, Filadelfijos, San Fransisko teatruose ir daugelyje kitų. Leonardas Bernšteinas yra pasakęs, jog A. Vokietaitis tiek vokalo, tiek artistiškumo, asmenybės ir kūrybiškumo prasme yra neapsakomas turtas muzikos pasaulyje. 2009 m. Arnoldas Voketaitis buvo apdovanotas tuometinio Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už meninius pasiekimus ir Lietuvos kultūros puoselėjimą. Muzikinei karjerai solistas skyrė 47 m. savo gyvenimo metus.
Po filmo trumpai diskusijai ir platesniam pasakojimui apie patį filmą Balzeko muziejuje lankytojams kalbėjo šio kino kūrėjai – Agnė Marcinkevičiūtė, Arvydas Reneckis, Danutė Petrauskaitė, Arnoldas Voketaitis. Režisierė paminėjo, jog kartą, prieš 10 metų lankiusi gimines Čikagoje, nusprendė prisijungti prie kelių Arvydo Reneckio Amerikos lietuvių televizijos projektų. Po kurio laiko, gavus finansavimą, filmo medžiaga buvo apdorota jau Lietuvoje. Pasak autorės, kurdama filmą, ji tarsi projektavo jį į ateitį, spėliodama, kas nutiks vėliau: „Emigracija šiuo metu – pakankamai intensyvi ir neretai tenka išgirsti, kaip greitai pamiršime Lietuvą. Gali būti, tačiau Arnoldo pavyzdys man tik įrodo, jog taip tikrai nebus“.
Filmas pasakoja apie Arnoldo Voketaičio gyvenimą, jo pasiekimus, čia taip pat išsakomos jo mintys ir požiūris. Taip pat galima išgirsti ir Lietuvos muzikos profesionalų, muzikologų ir kitų žymių žmonių nuomones apie A. Voketaitį.
„Lietuva buvo ir dar šiandien yra užmiršus išeiviją. Mano nuomone, šis vakaras yra istorinis, nes, kiek žinau, toks filmas yra vienintelis“ – kalbėjo mokslininkė, muzikologė, knygos apie lietuvių muzikines tradicijas autorė Danutė Petrauskaitė, siūlydama kurti visą filmų seriją, pasakojančią ir kartu sujungiančią Lietuvos ir išeivių menininkų kūrybą. Mokslininkė džiaugėsi, jog, iniciatyvių kūrėjų dėka, dar pavyko užfiksuoti Arnoldo Voketaičio gyvenimą ir požiūrį.
Arvydas Reneckis buvo kiek kuklesnis, teigdamas, jog jam skiriama per daug garbės, tačiau jis džiaugėsi galėjęs prisidėti prie filmo kūrimo. „Mes iš tiesų turime labai daug medžiagos, kurią būtų tikslinga suskaitmeninti. Joje gausu medžiagos apie talentingus, daug pasiekusius išeivius, apie kuriuos kol kas mažai kalbama. Dauguma jų vis dar yra gyvi, iš jų galima būtų išgirsti daug puikių naujų istorijų“, – su muzikologės Danutės Petrauskaitės nuomone sutiko A. Reneckis.
„Agnė, atėjusi pas mane, jau turėjo viziją savo filmui. Tai buvo mano etninis paveldas – mūsų kasdieninio pokalbio metu, ji pagalvojo apie mano mamos balsą. Ir tas etninis paveldas – išlaikyta mano lietuvybė – kad ir kur bebūčiau, visados leis mano tėvams didžiuotis manimi“, - kalbėjo A. Voketaitis, padėkodamas susirinkusiems. Filmo kūrimo proceso metu Arnoldas ir Agnė pasikeitė apie tūkstančiu elektroninių laiškų, kartu diskutuodami ir derindami, koks turėtų būti filmas. Pasak A. Voketaičio, Agnės sumanumo ir vizijos dėka, ji puikiai sukomponavo 2005 metų ir Lietuvoje filmuotas kino juostos dalis. Solistas pasidžiaugė, jog jo gyvenime buvo ir pakilimų ir nuopuolių, tačiau 47-eri jo karjeros metai leido sutikti mylimą žmoną Nijolę, pasirodyti žymiausiuose operos teatruose ir atlikti solines partijas gražiausiomis pasaulio kalbomis.
Po renginio trumpam pokalbiui „Čikagos Aidas“ pakvietė filmo herojų, solistą Arnoldą Voketaitį, ir režisierę Agnę Marcinkevičiūtę.
- Kokie jausmai užplūdo, kai režisierė atėjo su pasiūlymu kurti filmą apie Jus?
- A. V. Norėčiau patikslinti, jog kai kurie filmo epizodai buvo nufilmuoti 2005 m. Amerikos lietuvių televizijos direktoriaus A. Reneckio. Agnė buvo jo filmavimo grupės asistentė. Bet, be abejonės, jausmas buvo malonus. Jei ryt aš pas jus ateičiau ir sakyčiau, noriu kurti apie jus filmą, argi nebūtų malonu? Na, iš tikro, tai nebuvo pilnametražis filmas, greičiau trumpi siužetai, skirti televizijai. Po dvejų metų Agnė norėjo pratęsti filmavimus, jau turėdama konkrečią temą - „Prisimenu motinos balsą“. 2005 m. aš daug pasakojau apie savo dainuojančią mamą, galbūt tai jai davė šią idėją. Taigi taip prasidėjo mūsų filmo kūrimo procesas.
- O šio filmo pavadinimas buvo Jūsų ar Agnės mintis?
- Agnės. Filmas net pradedamas kadru, kur aš sėdžiu ant suolelio, galvodamas apie savo mamą. Aš apie ją galvoju beveik kasdien. Natūralu, kiekvienas kasdien pagalvojame apie tuos, kuriuos mylime.
- Filme „Prisimenu motinos balsą“ jūs teigėte, kad mama ir tėtis yra jūsų prigimtis. Kokią įtaką ši moteris padarė Jums kaip asmenybei ir kaip solistui, juk ji taipogi buvo dainininkė?
- Na, taip, tačiau ji daugiau dainavo lietuvių bendruomenės susibūrimuose, giedojo bažnyčioje, o aš tik pradėjau groti trimitu, kas buvo puikaus kvėpavimo lavinimo būdas. Pirmą kartą ji mane išgirdo per mano debiutą miesto operos teatre. Be abejonės, ji visada stengėsi duoti keletą patarimų ir visuomet didžiavosi manimi. Kadangi aš visados buvau išvykęs, ji man mažai patardavo.
- Kas Jus skatino ar padėjo Jums išlaikyti lietuvybę?
- Tiesą sakant, niekas, aš pats buvau pakankamai aktyvus lietuvybės puoselėtojas. Kartą rytinėje CBS televizijos laidoje, po atliktos dainos, mes šnekučiavomes su laidos vedėju, kuris pasakė, jog nesvarbu, kokia tavo pavardė, svarbu tai, koks tavo talentas. Aš tuomet atsakiau, jog, vis dėlto, dėl profesijos, aš planuoju pasikeisti savo vardą ir pavardę iš Arnold Voketaitis, į Sam Voketaitis. Tai buvo juokas. Mes linksmai pasijuokėme tą dieną. Mano pusbrolis, dėl 1920-1930-taisiais metais vyravusių patyčių iš ilgų emigrantų pavardžių, savo vardą sutrumpino iki Voket. Esu taip pat dirbęs radijuje, turėjęs savo radijo laidą, ir, kiek pamenu, programų vadovui buvo iš tiesų sunku ištarti mano pavardę – Voketaitis. Taigi man teko naudoti savo pavardės trumpinį – Won, Arnold Won. Bet rimtai niekada negalvojau pasikeisti savo pavardės.
- 2009 m. buvote pagerbtas tuometinio Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus ir apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už meninius pasiekimus bei Lietuvos kultūros puoselėjimą. Kaip Jūs reagavote?
- Manęs nebuvo namuose, kuomet paskambino prezidento V. Adamkaus sekretorė Božena ir pasakė, kad esu apdovanotas. Visą tai man grįžus namo perdavė žmona Nijolė. Aš buvau nustebęs, tačiau labai pamalonintas. Smagu, jog šalis buvo dosni – suorganizavo šiltą priėmimą, ekskursijas, apgyvendinimą ir pan. Mes pirmiausiai aplankėme Kryžių kalną Šiauliuose, taip pat Kauną, Vilnių, Klaipėdą, Nidą, Plungę. Mus sužavėjo Lietuva. Kaip ir minėjau filme, tik pagalvojus, jog mano mama ir tėtis palieka šį nuostabų kraštą, ir štai mes čia, Lietuvoje skriejame greitkeliu Vilnius – Šiauliai, vis mintyse klausdavau savęs, kaip mano tėvai galėjo palikti šį kraštą? Kaip jie išgyveno kelionę į Hamburgą, kaip jie keliavo į Ameriką? Tai mane vis dar stebina. Tačiau matydamas tą Lietuvos žalumą, aš gėrėjausi ja, o cepelinus valgiau praktiškai kiekvieną dieną (juokiasi – red. past.).
- Agne, kino sferoje Jūs - ne naujokė: esate sukūrusi ne vieną ir ne du vaidybinius filmus, dirbusi radijo stotyje bei Lietuvos Nacionalinėje televizijoje. Kaip kilo mintis kurti filmą apie garsų išeivijos solistą Arnoldą Voketaitį?
- A. M. Pirma mūsų pažintis su Arvydu Reneckiu prasidėjo 2005 m., kuomet, jam parašius, prisistačiau kaip kino režisierė, parašiau, kokius darbus esu padarius. Taigi Arvydas man pasiūlė padirbėti filmuojant A. Voketaičio interviu. Pats solistas paprašė, kad Lyric Opera mums atvertų savo duris. Ten mes ir atlikome visus filmavimus. Deja, viena mini DV juosta mums dingo, liko tik Arvydo filmuota medžiaga. Dar prieš šį valandinį interviu, kurį mes filmavome, galima sakyti, buvo sumontuotas ir pats filmas, prie kurio, deja, aš jau negalėjau prisidėti, nes turėjau išvykti. Manau, gal ir gerai, jog nepuoliau į darbus tuo pačiu metu, po metų viskas susistovėjo, daug ką apmąsčiau. Po to dar keturis kartus buvome susitikę su A. Voketaičiu, filmavome jo interviu, kiek vėliau kalbinau ir kitus žmones. Su A. Stoškumi pritraukėme finansavimą, sudominome televiziją. Kai suiro A. Reneckio Amerikos lietuvių televizija, jos vietą užėmė Lithuanian World kanalas, taigi su juo esame suderinę filmo transliavimą. Manau, kad tokie filmai apie užsienyje daug pasiekusius lietuvius jau turi rastis, tačiau ne kažkokios laidos formatu, o daugiau prasmingesni – apie kultūrą, egzistenciją.
- Ne viename interviu esate minėjusi, jog gaila, kad apie tokius žmones kaip Arnorldas Voketaitis yra mažai kuriama, natūralu, jog mažai ir žinoma. Kol kas turime tik visiems gerai žinomą laidą „Emigrantai“, kuri pasakoja apie užsienyje gyvenančius lietuvius. Ko, Jūsų nuomone, reikėtų, kad nebūtų pamirštas nei vienas išeivijoje kuriantis menininkas?
- „Emigrantai“ yra visai nebloga laida, tik ji yra tam tikroje nišoje, tačiau, mano galva, gali rastis ir vienas kitas filmas. Ir, manau, jie rasis. Kaip pavyzdys, mano pažįstama režisierė iš Lietuvos dabar kuria filmą apie tai, kaip Čikagoje gyvenantys lietuviai matė Lietuvą, čia ir ten. Tas barjeras, ta geležinė uždanga tikrai buvo. Ji daug medžiagos ieškos Čikagoje, čia planuos filmavimus ir kitus darbus. Ne paslaptis, jog dauguma čia gyvenančių lietuvių Lietuvoje gyvenčius lietuvius matė kaip „homo sovieticus“ – visiškai degradavusius. Tačiau, kaip matome istoriškai, padedant čia esantiems lietuviams, Lietuvoje gyvenantys lietuviai atkovojo Nepriklausomybę, Lietuva atgavo laisvę. Taigi tos šaknys, tas lietuvybės puoselėjimas, jis visada buvo ir bus, ir nemanau, jog kažkas galėtų jį sunaikinti. Tokie filmai reikalingi, tačiau jų kol kas nedaug – planuojamas ir Lietuvos šimtmečio vardo minėjimo filmas, taigi, manau, jie rasis. Be abejones, visus sunkumus kiek palengvinti gali įvairiausios programos. Kinas – brangus dalykas, dėl tos priežasties Amerikos lietuvių televizija ir užsidarė. Čia, Amerikoje, dėl finansavimo trūkumo yra kiek kebliau kurti apie žinomus, įdomius žmones, dėl tos priežasties visi likę filmo darbai persikėlė į Lietuvą.
- Kaip filme buvo kuriamas Arnoldo Voketaičio paveikslas?
- Jo portretas buvo kuriamas remiantis jo mintimis. Interviu metu jis pasakojo, kaip jis pradėjo solisto karjerą, kas jam padėjo, su kokiomis kliūtimis jis susidūrė. Nesvarbu, ką tu darytum, tie sėkmės elementai, kuriuos mini Arnoldas, yra universalūs – disciplina, laiko reguliavimas, sąžiningumas sau, savo ribų žinojimas. Taip pat svarbūs filme tapo ir kiti žmones, kurie įvertino A. Voketaičio talentą. Žinodama šią informaciją galėjau susidėlioti visą vaizdą, ką pats žmogus galvoja, kaip jį mato kiti. Jis atliko ir Don Kichoto partijas, ir buvo lyginamas su Fiodoru Šaliapinu, tačiau, galiausiai, kaip A. Voketaitis teigė, nesvarbu, kokius ditirambus giedotų, kokius paveikslus pieštų, svarbu yra tai, jog sąžiningai įvertintumei savo talentą ir kad tai, ką matai veidrodyje, tau pačiam patiktų.
- Kaip šį filmą priėmė Lietuvos žiūrovai?
- Manau, kad Lietuvos žiūrovai sutiko gerai. Jie buvo pasiilgę tokio pozityvaus turinio filmo, nes daugumoje biografinių filmų yra nemažai kančios, skausmo, kovos. Kaip pavyzdžiui, Sibiro tremtinių, nukankintų miškuose, visaip kitaip kankintų žmonių ir pan. O šiame filme buvo parodyta, kaip žmogus gali išreikšti save be didelės moralinės ir materialinės priespaudos. Žmogus norėjo ir pasiekė tai, ko norėjo.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
