Praėjusį mėnesį darbo statistikos biuras išplatino savo kasmetinę ataskaitą apie dirbančių asmenų narystę profesinėse sąjungose. 2016-aisiais profesinėms sąjungoms priklausė 14,6 milijono JAV darbuotojų – tai yra 10 procentų mažiau nei ankstesniais metais.
Tai yra bloga naujiena šioms organizacijoms. Nors viešojo sektoriaus darbuotojų narystė profesinėse sąjungose stabiliai liko 34,4 procento, profsąjungoms priklauso vos 6,4 procento privačiojo sektoriaus darbuotojų – palyginimui, 6 dešimtmetyje joms priklausė trečdalis visų privačiojo sektoriaus darbuotojų. Tokiose valstijose kaip Pietų Karolina, Teksasas ir Juta narystė profesinėse sąjungose nesiekia net 5 procentų.
Profsąjungų lyderiai susiduria su nepatogia tiesa: nepaisant investuotų milijonų į tokias kampanijas kaip „Kova už $15 ir profsąjungą“, profsąjungos nesulaukė reikšmingos savo investicijų grąžos ir narystės mokesčių.
Pavyzdžiu paimkime minėtosios kampanijos organizatorę Tarptautinę paslaugų sektoriaus darbuotojų sąjungą (Service Employees International Union, SEIU), kuri šia kampanija siekė $15 minimalaus atlyginimo ir greitojo maitinimo įstaigų darbuotojų įtraukimo į profesines sąjungas.
Pasak naujausių Darbo departamentui pateiktų SEIU duomenų, šiai kampanijai per 2015 metus buvo išleista mažiausiai $20 milijonų, o tai reiškia, kad per visą gyvavimo laiką nuo 2012 metų, kampanija jau atsiėjo $70 milijonų.
Nepaisant brangiai kainuojančių pastangų, narystė SEIU per pastaruosius metus sumažėjo. 2011 metais, prieš pradedant „Kovos už $15“ kampaniją, SEIU turėjo 1 921 786 profsąjungos narius, o 2015-aisiais jų jau buvo beveik 34 000 mažiau.
Kai kurie organizuoto darbo lyderiai jau mato ir pripažįsta perspėjamuosius ženklus.
„Profsąjunga negali tiesiog skirti visų už derėjimąsi dėl kontraktų gaunamų pinigų sumokėti už savo socialinio teisingumo darbą, nes kolektyvinio derėjimosi mastai ir tradicija šalyje sparčiai mažta“, – sakė buvęs SEIU prezidentas Andy Sternas, kuris pripažino, kad jei profsąjungos neras naujo ir efektyvaus būdo pritraukti naujų narių, mūsų „laukia neišvengiamos laidotuvės“.
Prezidento Obamos administracija dėjo dideles pastangas, kad sustabdytų šį procesą. Šią temą plačiai išnagrinėjo neseniai pasirodęs „Wall Street Journal“ vedamasis, kuriame primenama, kad Obamos į Nacionalinę darbo santykių tarybą (National Labor Relations Board, NLRB) - JAV darbo teisę reguliuojančią federalinę agentūrą - paskirti kandidatai priėmė dešimtis nutarimų, stiprinančių profesinių sąjungų galią. 2011 metų „Specializuotos sveikatos priežiūros“ nutarimu, NLRB suteikė profesinėms sąjungoms galimybę išskirstyti vieno darbdavio darbuotojus į taip vadinamas „mikroprofsąjungas“. Vėliau agentūra taip pat pripažino, kad Kolumbijos universiteto dėstytojų asistentai taip pat yra darbuotojai, tad turi teisę burtis į profesines sąjungas – taip nutiesdama kelią profesinių sąjungų įsigalėjimą koledžuose visoje šalyje.
Tačiau patys darbuotojai profesinių sąjungų plėtrai priešinasi. Štai profesinė sąjunga „United Auto Workers“ Harvardo universitete, kur nuo praėjusių metų pradžios siekė į profesinę sąjungą suburti dėstytojų asistentus, visai neseniai pralaimėjo sertifikavimo rinkimus, nepaisant to, kad naudojo „ypatingai agresyvią“ taktiką.
Tuo pat metu, dauguma JAV valstijų jau priėmė teisės dirbti įstatymus, draudžiančius narystę profsąjungoje įtraukti į privalomus reikalavimus kandidatui į darbo vietą. Prie 27 įstatymą priėmusių valstijų neseniai prisijungė Misūris, o Naujasis Hampšyras, kaip manoma, šį įstatymą priimti turėtų artimiausioje ateityje.
Akivaizdu, kad darbuotojai nebemato tokio paties poreikio turėti oficialius savo interesų atstovus kaip XX amžiaus pradžioje, kai staigi industrializacija darbo vietas pavertė gyvybei pavojinga zona.
Prieš rinkimus atlikta „Rasmussen“ apklausa išsiaiškino, kad vos 20 procentų amerikiečių mano, kad profesinių sąjungų lyderiai „tinkamai reprezentuoja profsąjungų narius“. Net tarp buvusių ir esamų profsąjungų narių, vos 25 procentai apklaustųjų profsąjungų lyderių darbą vertino palankiai.
Tokia situacija dar kartą puikiai pailiustruoja, kodėl milžiniškas kiekis darbininkų klasės žmonių į prezidento postą pasodino jų problemas išspręsti pažadėjusį žmogų. Profesinių sąjungų nariai jaučiasi apleisti ir apgauti ne tik Volstrito ir Vašingtono, bet ir tų, kurie tikina ginantys jų profesinius interesus.
Šiuo metu Kongrese yra svarstomi tokie pasiūlymai kaip Darbuotojų teisių aktas, kuriuo siekiama demokratizuoti darbo vietą per darbuotojams palankias reformas, tokias kaip slapti profsąjungų rinkimai ir privalomi sertifikavimo patvirtinimo balsavimai, o taip pat siauresnio masto Nacionalinis teisės dirbti aktas.
Profesinės sąjungos be kovos, žinoma, nepasiduos. Tačiau kol kas ši kova primena paprasčiausią agonijos pratęsimą.
