Likus kelioms dienoms iki Irano prezidento rinkimų socialiniuose tinkluose paplito senos prezidento Hassano Rouhani kalbos vaizdo įrašas. Jame buvo užfiksuota kaip kalbėdamas Irano parlamentui Rouhani skelbė, jog prieš naują režimą kovojantys asmenys turėtų būti pakarti prieš penktadienio mišias kaip pavyzdys kitiems.
Šios kalbos metu Rouhani buvo dar jaunas vyras. Revoliucija taip pat buvo jauna. Dauguma tos eros Irano lyderių dabar visiškai pasikeitė. Rouhani kalba yra svarbi šiomis dienomis, nes visuomenės akyse Irano prezidentas labai pasikeitė.
Kampanijos metu rinkėjams Rouhani tvirtino, jog bus jų teisių „advokatas“. Jis kritikavo savo pagrindinį varžovą Ebrahimą Raisį dėl rolės politinių sukilėlių egzekucijose. Rouhani pažadėjo lyčių lygybę bei laisvesnę žiniasklaidą.
Viskas atrodo ganėtinai gerai. Tačiau nėra jokių garantijų, jog Rouhani išpildys ar nors bandys išpildyti bent vieną iš savo pažadų.
Taip yra dėl keleto priežasčių. Visų pirma, Rouhani pasakė beveik tokią pat kalbą ir 2013 metais, kai pirmą kartą laimėjo prezidento rinkimus. Dabar žinome, jog jo kadencijos laikotarpiu žmogaus teisių padėtis Irane nei kiek nepagerėjo. Didelę dalį visų incidentų užfiksavo Irano Žmogaus teisių centras. Organizacija spalio mėnesį minėjo, jog Rouhani palaikė įstatymą, pagal kurį visą Irano žiniasklaida taptų kontroliuojama vyriausybės. Centras taip pat užfiksavo, kaip 2015 metų lapkritį, po Irano atominių ginklų susitarimo su JAV, buvo masiškai sulaikomi žurnalistai. Prieš šių metų rinkimus 29 Europos Parlamento nariai išsiuntė atvirą laišką Iranui, kuriame ragino baigti suimdinėti, bauginti ir persekioti žurnalistus.
Viską apibendrino Teherano universiteto profesorius ir aktyvistas Sadeghas Zibakalamas: „Rouhani neturėjo galios politinių kalinių išlaisvinimui, tačiau jis net nebandė apsimesti, kad nori kažką dėl to daryti.“
Iš tiesų, Rouhani tikrai neturėjo galios sukontroliuoti didelės dalies visų įvykių. Visi, kurie domisi Iranu, žino, jog tikrąją galią turi aukščiausiasis šalies lyderis Ali Khamenei bei saugumo tarnybos, kurios šiomis dienomis panašesnės į priešiškai nusitekusias mafijas bei kontroliuoja didelę dalį Irano pramonės ir verslo. Tai reiškia, jog viskas, ką gali padaryti Rouhani – garsiai rėkauti apie šalį kamuojančias problemas. Irano prezidentas taip pat nelabai ką gali pasakyti ir šalies užsienio reikalų politikos klausimais.
Obamos administracijos palikuonys teigs, jog Rouhani pergalė 2013 metų rinkimuose buvo vienas iš esminių veiksnių, padėjusių sudaryti branduolinių ginklų sandorį. Tai taip pat yra Irano prezidento galių pervertinimas. Branduolinių ginklų sandoris neegzistuotų be aukščiausiojo lyderio leidimo. Be to, sandorio sudarymo metu Obamos administracija pripažino, jog derybos su Iranu prasidėjo tik dėl labai griežtų sankcijų.
Taip – rinkimuose dalyvavo labai daug rinkėjų. Taip – disidentai bei reformų šalininkai ragino savo pasekėjus balsuoti už Rouhani. Tačiau tai slepia gilesnę esmę – Irano prezidentas turi tiek pat galios kaip ir mokinių prezidentas. Daug mokinių išrenka vieną iš kelių galimų kandidatų, tačiau išrinktasis vis tiek turi paklusti tiems, kas turi tikrąją galią: mokytojams bei mokyklos administracijai. Deja, paskaičius Vakarų žiniasklaidą gali pasirodyti, jog Iranas yra toks pat kaip ir visos kitos laisvos šalys. Vakarų žurnalistai ir analitikai šiuo klausimu nėra vieninteliai, kurie turi tokią nuomonę. Obama taip pat manė, jog Irano politikoje vyksta kova tarp reformatorių ir griežtųjų.
„Noriu pasakyti jums, Irano žmonėms, jog kartu galime tvirtai žengti į priekį ir siekti norimos ateities,“ – kalbėjo Obama 2015 metais.
Iraniečiai pabandė pasiekti savo norimą ateitį dar 2009 metais, rinkimuose, kuriuose kovojo griežtų pažiūrų Mahmoudas Ahmadinejadas bei žaliųjų partijos atstovas. Ahmadinejadas iškovojo pergalę (kuri iki šiol vertinama prieštaringai) šiuose rinkimuose, o vyriausybė sulaikė ir įkalino tūkstančius protestavusių žmonių. Žaliųjų partijos įkalinti dar iki šiol, nepaisant 2013 metais Rouhani išsakytų pažadų juos išlaisvinti.
Štai kodėl taip pavojinga įsivaizduoti, jog Irane gali vykti tikros politinės varžybos. Suprantama, jog priespaudoje gyvenantys iraniečiai pasirinko geriausią iš blogiausių variantų, tačiau vakariečiai neturėtų pamiršti svajonių apie geresnį Iraną, kuriame politikai galėtų pildyti savo pažadus apie disidentų išlaisvinimą bei teises moterims. Irano sveikinimas dėl netikrų rinkimų tik dar labiau stiprina sistemą, kurioje tikri rinkimai yra neįmanomi.
