1933 m. liepos 15-tą dieną, 6 val. 24 min., lakūnai pakilo iš Niujorko Floyd Bennet Field oro uosto, perskrido Atlantą ir liepos 17 dieną žuvo Pščelniko miške, tuometinės Vokietijos Soldino apylinkėse (dabar - Lenkijos teritorija). Pasaulinėje aviacijos istorijoje S. Dariaus ir S. Girėno skrydis minimas kaip vienas iš tiksliausių.

Lakūnai iki katastrofos vietos per 37 val. 11 min. nuskrido 6411 km. Pasiektas antras rezultatas pagal skrydžio nuotolį ir ketvirtas pagal ore išbūtą laiką.

Liepos 19 dieną Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga (ALIAS) , Amerikos lietuvių taryba (ALT‘as) ir Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje (LŠSI) pakvietė visus paminėti S. Dariaus ir S. Girėno 82-ąsiais skrydžio metines.

Gražų saulėtą sekmadienio rytą prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo Marquette parke rinkosi žmonės. Minėjimas prasidėjo šaulių vėliavų rikiuote. Vedantysis ALT‘o pirmininkas Saulius Kuprys pakvietė sugiedoti Lietuvos himną. Prie paminklo padėtas gėlių vainikas. Žuvusieji pagerbti tylos minute. Apie didvyrius kalbėjo Vilma Jarulienė. Ji perskaitė lakūnų Testamentą „Mes skrisime į Lietuvą“ ir Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Lituanicos sakalams“.

Anksti, per anksti nusileidot,
Jaunieji erdvių sakalai -
Tą skrydį kas troško palaidot
Ten Soldino girių migloj?

Vardai šviesūs Dariaus – Girėno
Erdvėm kartą jaunąją ves -
Dar nieks nepašovė plieno
Sparnų tautai kilt į erdves!

Ernestas Lukoševičius paprašė tylos minute pagerbti iškilų visuomenės veikėją, Lietuvos Aero Klubo garbės narį, žurnalistą, leidinių „Plieno Sparnai“, „Technikos Žodis“ ilgametį redaktorių Vytautą Pesecką ir LR diplomatą dr. Antaną Kalvaitį. Be jo iniciatyvos nebūtų „Lituanicos“ skrydžio - jis vadovavo skrydžio komitetui Čikagoje.

Antanas Kalvaitis į Lietuvą perdavė S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio Testamentą, kuriame skelbiama: „Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendro darbo - tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno oro sroves, taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus - pastos mums kelią į Jauną Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, - tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didį Teismą.

LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtumą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!

Tą didįjį bandymą pradėsime, tikėdami Dangaus palaimos!“

Po iškilmingo minėjimo buvo aukojamos Šv. Mišios Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Mišias atnašavo klebonas Jaunius Kelpša. Visus sužavėjo klebono pamokslas, kurį visi palydėjo plojimais.

Po to Parapijos salėje inžinierius Rimantas Kunca-Žemaitaitis papasakojo savo asmeniškus prisiminimus apie S. Dariaus ir S. Girėno žūties vietą, šalia kurios jam teko gyventi. Antroji jo pasisakymo dalis buvo apie Lietuvos istoriją.

Didelį dėmesį jis skyrė lietuviško Vyčio kilmei ir istorijai, pabrėždamas, kad mūsų tautinis simbolis turėtų atrodyti truputį kitaip. Pranešėjas buvo paruošęs parodėlę.

Gausiai susirinkusius šeimininkės vaišino gardžiais pietumis. Dėkojame visiems už puikiai suorganizuotą renginį ir už dalyvavimą jame. Mes didžiuojamės ir saugojame tautos didvyrių atminimą. Tikime, kad jų istorinio skrydžio atminimas išliks kartų kartoms.

LŠSI atstovė spaudai Irena Šalaviejienė