Foreli Blinstrubaitė Kramarik – Amerikos lietuvė, garsi edukologė, redaktorė, antropologijos mokslo tyrinėtoja, verslininkė, kultūros patarėja ir penkių vaikų mama. Moteris, užauginusi 5 vunderkindais vadinamus vaikus, teigia, jog meilė yra visko variklis, o kiekvienas vaikas – unikalus, tik jam reikia suteikti laisvę.
Vėlyvą kovo 2 d. vakarą galerijoje „Siela“ Foreli Kramarik savo patarimais ir mintimis apie motinystę, vaikų ugdymą ir talentų atpažinimą dalinosi su Čikagoje gyvenančiomis mamomis. Kalbėdama ramiai, filosofiškai Foreli savo patirtimi užbūrė ne vieną susirinkusiąją.
Nuo vaikystės Foreli Blinstrubaitė Kramarik buvo jautri ir turinti itin stiprią nuojautą, kurią paveldėjo iš tėvo, tuometinio kino ir teatro režisieriaus Vladislovo Blinstrubo. Nuojauta dar labiau sustiprėjo jai patekus į avariją, kurios metu buvo diagnozuotas kraujo išsiliejimas į smegenis ir 5 slankstelio lūžis. Daugumos medikų prognozės buvo liūdnos – Foreli negalės vaikščioti ir dėl smegenų pažeidimų taps protiškai neįgali. Tačiau, kaip pati moteris teigia, ją saugojęs angelas sargas. Pasveikti reikėjo 2 metų. Po patirtų traumų Foreli tapo dar jautresnė, moterį aplankydavo pranašiški sapnai ir ji galėjo numatyti net žmonių likimus. Visada jausdavusi laisva savo sprendimais, ji metė mokyklą, 17 m. baigė edukacijos studijas, o 19 m. išvyko į JAV ieškoti laisvės. Ten susipažino su savo būsimu vyru, amerikiečiu dėstytoju, kulinaru Marcus, kūrė namus ir savąją laimę. Visus 5 savo vaikus namuose natūraliai pagimdžiusi Foreli nuo pirmųjų dienų vadovavosi motiniškais instinktais – ekologiškas maistas, artimas mamos ir vaiko ryšys, nuolatinis bendravimas, besąlygiška meilė ir dėmesys.
Pasak moters, kiekvienas žmogus – unikalus, pradedant vaiku, baigiant senuku, tik reikia tą pastebėti ir parodyti: „Nesvarbu, ar pas jus 1 ar 10 vaikų, reikia kiekvienam pasakyti, kad jis yra pats mieliausias, mylimiausiais ir geriausias, tačiau reikia nepamiršti, kad taip sakydami kiekvienam, kiti vaikai tą girdės, taigi visą tai reikia parodyti. Ateidama dirbti į dideles šeimas, pastebiu, jog didžiausias dėmesys yra skiriamas vyriausiems arba jauniausiems, „viduriukas“ pamirštamas, taigi nepamirškite to „viduriuko“.“
Moteris nuo mažumės žaidimo forma vaikus mokė tiek namų ruošos darbų, tiek pasaulio pažinimo. Iš šalies žvelgiant, moteriai, užauginusiai 5 vaikus, juos auginti ir auklėti buvo vienas malonumas. Ne viename interviu moteris yra minėjusi, jog, jei būtų buvus galimybė, būtų auginusi ir 30 vaikų. Paklausta, ar, iš tiesų, 5 jos vaikai buvo tarsi Dievo siųsti, moteris teigė, jog tai buvo ir džiaugsmas, ir vargas, ir lūkesčiai: „Džiaugsmas yra turėti tą patirtį. Jei neturite galimybės įgauti tokios patirties, galbūt turite anūkų, ar netoliese yra kaimynų vaikai, kurie suteiktų jums tokios patirties. Apkabinti ir išklausyti bei kalbėti sava kalba, kurti ryšį su jais, tai yra geriausia, ką galime duoti savo vaikams.“
Foreli su pasidžiavimu kalba apie visus ir kartu apie kiekvieną atskirai savo vaiką. Akcentuodama, jog auginant vaikus svarbiausia - laisvė, jos moteris nestokojo ir auginant savo vaikus - nei vienas vaikas nėra lankęs mokyklos ir neturi brandos atestatų. Pasak Foreli, geriausia mokykla vaikams – gyvenimas. Ne vieną pavyzdį pateikusi moteris, teigė, kad taip mokomasi greičiausiai: „Bandžiau įvesti kažkokį režimą, tačiau režimai nemėgo manęs. Neslėpsiu, mokydama namie, esu išbandžius įvairiausias lentas, kurios atspindėtų mokyklos klasę, tačiau mano vaikai daugiau mokėsi iš gyvenimo. Jei kažkas paskambino – važiuojame - jiems tai jau būdavo pamoka, jei kas pakvietė į kiemą – ir pamoka.“
Iš tiesų, visi moters vaikai yra išbandę skirtingas mokyklas – valstybines, privačias, namų mokymą, tačiau daugiausiai mokęsi iš gyvenimo: „Mano klaida buvo, kai stengiausi drausminti vaikus, įvesti tvarką. Prisimenu istoriją, kuomet kartą svečiavomės pas daugiavaikę šeimą, kurioje vyravo griežta tvarka. Vaikai mūsų vizito metu tvarkingai sėdėjo ant sofos ir bendravo. Tuo tarpu mano vaikai, kaip vaikai – pramogavo, karts nuo karto apsistumdydavo, tačiau buvo pilni gyvybės. Norėjau, jog mano vaikai bent kiek būtų drausmingesni ir panašūs į matytus vaikus. Po šio vizito Akianė man pasakė, jog vaikai, pas kuriuos lankėmės, buvo kaip kareivukai. Mergaitė išdavė, jog jiems rūpėjo tik jų žaislai ir kiemas, o mano vaikams - visas pasaulis. Supratau, jog elgiuosi teisingai.“
Visi Foreli vaikai (Delfinijus, Žionlu, Akianė, Ilja ir Aurelijus) – menos srities atstovai – filosofai, kino prodiuseriai, dailininkai, tačiau neabejotinai visi jie - išskirtinius gabumus turinčios asmenybės. Bene talentingiausia moters dukra Akianė – pasaulinės šlovės susilaukusi tapytoja, kurios paveikslai kainuoja kelis šimtus tūkstančių dolerių, jaunėlis sūnus Ilja – geriau žinomas filosofijos mylėtojams. Visų jos vaikų talentas atsiskleidė, kai jiems buvo ketveri–šešeri metai.
Vakaro metu ne kartą bandyta atskleisti tinkamo auklėjimo ir talento receptą. Moters požiūriu, pagrindinis tėvų uždavinys būtų sudaryti sąlygas, kad vaikas pats atrastų, kas jam patinka: „Klaida yra sakyti, jog vienas ar kitas vaikas – jūsų mylimiausi, reikia parodyti, jog kiekvienas vaikas svarbus.“
Pati didžiausia klaida, pasak Foreli, yra tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu. Šiuolaikiniai vaikai emocionalūs, nenustygstantys vietoje, jie greit susidomi ir greit praranda susidomėjimą. Pagrindinis moters patarimas – neskubėti: „Dabar ypač svarbu neskubėti ir įvertinti kiekvieną sekundę, jog esame gyvi. Mama turi suprasti, jog vaikas – pats kaip stebuklas. Vaikas, žinodamas tai ir tikėdamas, jog be jo nieko neišeis, pasitikės savimi, žinos, kad gali padaryti viską. Mamos žinojimas, kad vaikui reikia padėti atrasti jo pomėgius, o ne spausti jį, kurs vaiko pasitikėjimą savimi ir nenužudys jo susidomėjimo nauja veikla.“
Darna ir stiprybė – taip galima apibūdinti šios moters vidinį pasaulį. Foreli prisipažino, jog auginant vaikus vidinę ramybę ji atranda gamtoje ir ryšyje su Dievu: „Mes per daug kartais jaudinamės, reikia išmokti atsipalaiduoti ir leisti Dievui nuspręst vaiko likimą.“
Susitikimo pabaigoje moteris padėkojo visoms susirinkusioms ir palinkėjo mažiau planuoti ir daugiau gyventi.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
