Įstatymas buvo praėjusį penktadienį priimtas parlamente ir pasirašytas Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano, nepaisant piliečių ir opozicijos politikų protestų. Praėjusį mėnesį prezidentas pareiškė, kad įstatymas bus priimtas „patinka jums tai ar ne“.
„Moterų teisių padėtis nuo to pablogės, – situaciją įvertino Nazan Moroğlu, Jeditepės universiteto dėstytoja ir lyčių teisės ekspertė. – Viskas, kas buvo užkrauta moterims ant pečių šioje žemėje, buvo padaryta religijos vardu.“
Turkijoje dvasininkai muftijai turi galių išsakyti religinę nuomonę kasdienio gyvenimo klausimais. Tačiau iki dabar civilines santuokas atlikti galėjo tik valstybės pareigūnai iš šeimų reikalų departamento.
Naujasis įstatymas taip pat uždraus asmenims, iki santuokoms dariusiems „amoralius aktus“, tapti Turkijos piliečiais.
Daugybė žmonių Turkijoje, musulmonų daugumą turinčioje šalyje, renkasi ne tik civilinę santuoką, bet ir religinę ceremoniją, kaip ir dešimtys tūkstančių šalyje susituokusių Sirijos pabėgėlių, ir laiko tai religine prievole. Kitos Vidurio Rytų šalys neleidžia civilinių ceremonijų dėl religinių apribojimų musulmonėms moterims, tekančioms už ne musulmonų vyrų, bet dažniausiai pripažįsta užsienyje atliktas santuokas. Tai lemia, kad daugybė žmonių regione vyksta tuoktis į Kiprą arba Turkiją.
Tuo tarpu įstatymo rėmėjai sako, kad jis nepakeis dabartinių reikalavimų civilinei santuokai. Jų teigimu, jis taip pat neatveria spragų, atveriančių kelią į vaikų santuokas ar poligamiją, ir paprasčiausiai palengvina vedybas tiems piliečiams, kurie laikosi religinių papročių.
Tačiau įstatymo oponentai tvirtina, kad tai yra nereikalingas žingsnis, kuriuo siekiama nukreipti dėmesį nuo tebesitęsiančio disidentų persekiojimo šalyje, kuri vis dar iki galo neatsitiesia po žlugusio pernai metų bandymo nuversti valdžią, ir yra vyriausybės siekis įvesti griežtesnes islamiškas vertybes susipriešinusioje visuomenėje.
Be to, kritikų teigimu, kiti pastarojo meto politiniai pokyčiai rodo bandymą sukurti sunitų islamo dominavimą respublikoje, įkurtoje remiantis sekuliarizmo principais. Tarp tokių pokyčių jie įvardija mokyklų mokymo planų pakeitimus, nutraukusius evoliucijos mokymo vidurinėse mokyklose praktiką ir įvedusius vyriausybės remiamą džihado koncepcijos išaiškinimą.
Opozicija taip pat baiminasi, kad vyriausybė užmerkė akis prieš kitas pavojingas tendencijas, keliančias grėsmę moterų teisėms šalyje, įskaitant vaikų santuokas. Pagal Turkijos teisinę sistemą, minimalus vedybinis amžius yra 17 metų, tačiau, su tam tikromis išimtimis, ištekėti gali ir 16 metų amžiaus merginos, o per praėjusius ketverius metus įvyko 232 000 tokių santuokų. Moterų teisių aktyvistai teigia, kad maždaug trečdalis visų nuotakų Turkijoje yra merginos iki 18 metų amžiaus.
„Iš to, kaip buvo paruoštas įstatymo projektas, neįtraukus visų reikiamų pusių, tokių kaip muftijai ar moterų grupės, aišku, kad tai yra tam tikros idėjos įteisinimas, – sako Selina Doğan, opozicijos parlamentarė iš Stambulo, kuri taip pat pranešė, kad prieš įstatymą prie parlamento protestavusios moterys buvo apipurkštos pipirinėmis dujomis. – Vienas vyras (Erdoğanas – red. past.) turi galią ir planuoja sukurti politinį islamo režimą.“
Siekis pakeisti ilgamečius šeimos teisinius principus Turkijoje pastaruoju metu tapo mūšio lauku tarp islamistų ir sekuliaristų. 2016 m. valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) įkurta parlamentinė komisija, išnagrinėjusi aukšto šalies skyrybų lygio priežastis, sudarė sąrašą rekomendacijų, kurios pasauliečių buvo įvardintos kaip žingsnis atgal moterų teisėms ir kaip bandymas įvesti konservatyvias šeimos vertybes.
Į tas rekomendacijas buvo įtrauktas plačiai pasmerktas pasiūlymas, kuriuo būtų suteikta amnestija daliai vyrų, nuteistų už vaikų seksualinį išnaudojimą, tais atvejais, jeigu jie vestų savo aukas. Ši rekomendacija praėjusių metų pabaigoje buvo įrašyta į įstatymo projektą, bet po aršių protestų bangos iš jo išbraukta. Tarp kitų pasiūlymų taip pat yra religinių patarėjų įtraukimas į tarpininkavimą skyrybų procese ir baudžiamojo kodekso pokyčiai, kurie dekriminalizuotų praktiką poroms gyventi religinėje santuokoje be civilinės santuokos įregistravimo.
