Pastaruosius kelis dešimtmečius JAV darbo rinkoje vis labiau plečiasi praraja. Per tą laiką buvo sukurta daugybė prasčiausiai ir geriausiai apmokamų darbo vietų, kai tuo pat metu vis mažėja darbo vietų su vidutiniais atlyginimais. Šis atsiskyrimas pagrinde pastebimas pagal geografiją. Štai kaip tai aiškina Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomistas Enrico Moretti:
„Saujelė miestų su „tinkamomis“ pramonės šakomis ir solidžiu žmogiškojo kapitalo pagrindu traukia gerus darbdavius, garantuojančius aukštus atlyginimus, kai kitoje skalės pusėje atsiduria miestai su „netinkamomis“ pramonės šakomis ir ribotais žmogiškaisiais ištekliais, kuriems tenka tenkintis žemesniais atlyginimais ir darbo vietomis be perspektyvų. Šio atsiskyrimo – pavadinsiu jį Didžiąja atskirtimi – užuomazgos matomos dar praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje, kai Amerikos miestus vis labiau ėmė apibrėžti jų gyventojų išsilavinimo lygis. Miestai, kuriuose buvo daug aukštesnįjį išsilavinimą turinčių darbuotojų, ėmė traukti juos dar labiau, o miestai, kurių darbo jėga buvo mažiau išsilavinusi, ėmė vis labiau neatlaikyti konkurencijos.“
Ši pastraipa – iš 2012 metų Moretti knygos „Naujoji darbo vietų geografija“ (The New Geography of Jobs), kuri labai daug ką atskleidžia apie dabartinę ekonominę situaciją, o taip pat ir šį tą apie šiandienos politikos realijas. Smalsu, kodėl rinkėjai taip pyksta ant politikos elito ir dabartinės valdžios, bei dairosi į autsaiderius? Gal todėl, kad elitas visą dėmesį yra sutelkęs į kelis klestinčius stambius miestus ir jų regionus, kol tuo metu likusi šalies dalis verčiasi sunkiai, o Vašingtonui tai nė motais. Moretti sako, kad atskirtis „vis sparčiau gilėja“. Pats svarbiausias ir dinamiškiausias sektorius yra taip vadinamasis „inovacijų sektorius“, kurio darbuotojai klesti. Šis sektorius spiečiasi tam tikruose regionuose – San Fransisko įlankos regione, Niujorke, Bostone ir Ostine (Teksase) – kur ir toliau bus kuriamos naujos puikios darbo vietos, priešingai nei likusioje šalyje.
Pats svarbiausias ir dinamiškiausias sektorius yra taip vadinamasis „inovacijų sektorius“, kurio darbuotojai klesti. Šis sektorius spiečiasi tam tikruose regionuose – San Fransisko įlankos regione, Niujorke, Bostone ir Ostine (Teksase) – kur ir toliau bus kuriamos naujos puikios darbo vietos, priešingai nei likusioje šalyje.
Jei tai tiesa, vadinasi, svarbiausias viešosios politikos uždavinys dabar yra išsiaiškinti, kaip suteikti galimybę didesniam kiekiui žmonių persikelti ten, kur yra daugiausiai gerų darbo vietų, o vienas didžiausių iššūkių yra prieinamų būstų trūkumas klestinčiuose miestuose.
Pernai Moretti su bendraautoriais išspausdino didelį straipsnį, kuriame jie padarė išvadas, kad sušvelninant griežtą reglamentavimą naujoms statyboms San Chosė, San Fransiske ir Niujorke, Jungtinių Valstijų BVP padidėtų 9,5 procento. Moretti taip pat mano, kad reikia įvairiomis priemonėmis padėti į klestinčius miestus persikelti mažiau išsilavinusiems žmonėms, kurie turi mažiau galimybių tai padaryti savarankiškai.
Šie argumentai yra įtikinantys – ir liūdinantys. Jungtinės Valstijos yra pilnos miestų ir miestelių, kurie, nors ir nėra inovacijų sektoriaus epicentras, vis tiek yra puikios vietos gyventi. Juose ir būstai yra pakankamai pigūs. Negi dabar visi turi būtinai išsikraustyti ir traukti į San Fransiską?
„The Atlantic“ žurnalistas Jamesas Fallowsas su žmona pastaruosius 3 metus keliavo po tokias vietas ir jas aprašinėjo, o dabar pateikė vieną grandiozinę apžvalgą galutiniame straipsnyje, kuris yra lyg priminimas mums, jog ši šalis gali būti nuostabi ir viltinga vieta. Fallowso darbas taip pat meta iššūkį Moretti teiginiams.
Fallowsas rašo pastebėjęs „ypatingo talento, išsilavinimo ir ambicijų žmonių, kurie nusprendė, kad geriausias galimybes gali pasiūlyti kitos vietos, o ne didieji miestai“, srautą. Jis pasakoja apie naujų dizaino ir gamybos spiečių Duluthe, Minesotos valstijoje, aukštųjų technologijų plieno gamyklą mažyčiame Misisipės miestukyje, naujai transformuojamą Olandijos miestelio Mičigano valstijoje mokyklų sistemą, pilietinės gerovės aktyvistų grupę San Bernardine, Kalifornijoje. Tai asmeninis vieno žmogaus pasakojimas, nepagrįstas jokia statistika ar ekonominiais faktais, tačiau tai puikus priminimas, kad, kai labai nori, žmonės gali sukurti kažką nepaprasto bet kokiomis sąlygomis ir patys pakeisti savo miestą.
Moretti knygoje yra aprašomas, ko gero, pats dramatiškiausias to pavyzdys. 8-ame dešimtmetyje Sietlas išgyveno nuosmukį: darbo vietos gamybos pramonėje nyko, o nusikalstamumas augo. „The Economist“ net pavadino Sietlą „nevilties miestu“. Tuomet du jauni pradedantieji verslininkai užaugę Sietle – Paulas Allenas ir Billas Gatesas – nusprendė iš Naujosios Meksikos perkelti čia savo programinės įrangos verslą. „Microsoft“ atvykimas transformavo miestą, paversdamas jį vienu pagrindinių šalies inovacijų centru. Tad nebūtinai žinome, kurie miestai klestės po kelių dešimtmečių ir kas taps jų klestėjimo priežastimi.
