Svarbią Lietuvai datą - nepriklausomybės 100-metį - švenčiame dalyvaudami įvairiuose renginiuose. Šis savaitgalis taip pat buvo kupinas renginių. Dalyvavau Palaimintojo Jurgio Matulaičio Lietuvių Katalikų Misijos mišiose, pasigėrėjau iš Jeruzalės atvežtais meno dirbiniais, aplankiau Kaziuko mugę.
Po to nuskubėjau į Šaulių namus Čikagoje. Ten jau vyko Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės išeivijoje organizuotas renginys, skirtas Vladui Putvinskiui, Šaulių Sąjungos įkūrėjui. Minėjimas prasidėjo jau anksčiau mišiomis Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Renginį Šaulių namuose vedė mokytoja Rasa Marganavičius.
Tad atvykusi į Šaulių namus išgirdau nuostabų Sandros Avižienytės pranešimą. Sandra savo pranešime apie Vladą Putvinskį stengėsi sudėti viską, ką žino ji ir ką žino žmonės, ir visa tai susieti su savo asmenybe. Gal todėl, gyvendama išeivijoje daugiau nei 16 metų, ji niekada nepamiršo, ką reiškia gimtoji kalba, visada kovojo, ne tik už savo, bet ir lietuviško žodžio išlikimą, skambesį, pradedant savo namais, baigiant visuomene.
Sandra Avižienytė savo pranešimą apie V. Putvinskį pradėjo nuo jo švietėjiškos veiklos, lietuvybės puoselėjimo, lietuviškos kalbos išsaugojimo. Kaip bebūtų ironiška, Vladas Putvinskis ir jo jaunamartė žmona, netgi po vestuvių, gyvendami Lietuvoje, kalbėjo lenkiškai. Nes tokie buvo papročiai, tokios buvo tradicijos, visi bajorai taip kalbėjo.
Šviesdami kitus ir lavindamiesi patys Vladas ir Emilija netrukus ėmė ieškoti atsakymo į labai svarbų klausimą. „Kas mes esame? Kalbame lenkiškai, o juk gyvename Lietuvoje? Kodėl artojai kalba lietuviškai, o mes lenkiškai?“, - rašė E. Putvinskienė. Įdomu pastebėti, kad Putvinskiai būti lietuviais apsisprendė patys, nieko neraginami ir būdami tolokai nuo tautinio atgimimo idėjų. Apie tai liudija paties V. Putvinskio žodžiai. „Lietuviškai, kaip ir kiti dvarininkai, kalbėti nemokėjau. Apie prasidėjusį lietuvių sambrūzdį negirdėjau. Lietuvių tautos idėja man buvo lyg ta Amerika, kol ji dar nebuvo atrasta. Man pačiam tą idėją teko atrasti, dedant nemažai vargo, nežinant, kad ji jau seniai atrasta. Prie to privedė ilgas, kartais net tragingas kelias“. („Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai.“ Čikaga, 1973)
Gavosi tam tikra jų izoliacija, kai dvarų valstiečiai pasišaipydavo iš ponų Putvinskių netaisyklingos lietuvių kalbos. O aplinkiniai dvarininkai nepritarė nei jų „litvomanijai“, nei demokratiškoms pažiūroms. Tad veikliems lietuvybei pasišventusiems sutuoktiniams nebuvo lengva. V. Putvinskis prisimena, kad abu troško „idėjos draugų šilumos ir paramos“. Tokių draugų netrukus atsirado. Svarbiausias iš jų buvo literatas, politinis veikėjas Povilas Višinskis. Būtent jis vėliau paskatino būsimą Šaulių Sąjungos įkūrėją imtis ne tik švietėjiškos, bet ir politinės veiklos. Tad Putvinskių namai tapo svarbiu lietuvybės židiniu. Pas Putvinskius vykusiuose literatų susibūrimuose, kurių iniciatorius ir siela buvo P. Višinskis, lankėsi Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, teisininkas ir publicistas Augustinas Janulaitis, būsimas pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Viešėdavo čia ir kalbininkas Jonas Jablonskis, būtent šiame dvare kalbininkas rašė garsiąją „Lietuviškos kalbos gramatiką“. Tuo metu jo žmona Konstancija mokė Putvinskius taisyklingai kalbėti lietuviškai.
1899 m. V. Putvinskis įsteigė pirmąją nelegalią lietuvišką mokyklą paprastoje pamiškės trobelėje. 1900 m. V. Putvinskis pasamdė mokytoją į Graužikus. Putvinskiai ne tik steigė ir išlaikė lietuviškas mokyklas, bet ir platino tuo metu draudžiamą lietuvišką spaudą. Ją gaudavo iš P. Peniko. Knygas Putvinskiai platino iki 1906 metų, kol V. Putvinskis pateko į kalėjimą. Tad P. Penikas ir toliau tęsė savo knygnešystės darbą dvare. Graužikuose ekonome dirbusi Žemaitė sukūrė daug apsakymų.
1902 m. vasarą Povilas Višinskis, pritarus Vladui Putvinskiui, Graužikuose suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Čia spaudai buvo paruošta „Lietuvių kalbos gramatika“, Motiejaus Valančiaus „Raštai“. J. Jablonskiui talkininkavo A. Smetona, P. Avižonis, Žemaitė.
Tačiau rašė ir pats V. Putvinskis. 1907 metais Lietuvių Šaulių Sąjungos įkūrėjas parašė bene gražiausią savo grožinį kūrinį-legendą „Giedrė“. Tai pasakojimas apie tuos laikus, „kai neįžengiamų miškų ir klampių bedugnių apsuptyje žemaičiai gyveno santarvėje su gamta ir miško dvasiomis, kai įtvirtinti piliakalniai ir ant jų kūrenami apie pavojų įspėjantys laužai dar galėdavo apsaugoti nuo atėjūnų iš anapus girios, nuo jūros pusės, bet jau negalėjo niekuo padėti pasirodžius „geležiniams“ žmonėms. ...Tai buvo laikai, kai ežerų ir upių pakrantėse dar buvo galima išgirsti žlugtą skalbiančias, besijuokiančias ir krykštaujančias laumes, dar buvo galima pamatyti jas pievoje-besišukuojančias plaukus, šokančias rateliu ar ramiai liūliuojančias vaikus...“
„Laisvė ir nepriklausomybė jam reiškė būti LAISVAM nuo kitų nuomonių ir NEPRIKLAUSOMAM nuo kitų įtakos, jeigu tai buvo prieš jo paties valią ir norus“ - tais žodžiais Sandra baigė pasakojimą apie V. Putvinskį, pritaikiusi pabaigai labai tinkantį Janinos Degutytės eilėraštį „Gimtoji kalba“. Sandros Avižienytės sodrus balsas skambėjo skaitant jos pačios sukurtus eilėraščius. Kaip graži daina nuskambėjo jos eilėraščiai: „Namai“, „Oro uoste“, „Nesuspėjom“, „Jausmai“. Dainininkai Aura Kižytė ir Rimantas Pažemeckas, akompanuodamas gitara, sudainavo Sandros posmais sukurtą dainą „Meilė“. Kaip Sandra sakė: „Rašau ir apie džiaugsmą ir apie netektis, apie nepamirštamas akimirkas ir laiką, kuris nenumaldomai bėga ir kurio mums lieka mažiau. Laikas yra vienintelis ir neįkainojamas dalykas, kurį gali duoti kitam, išnaudokite jį prasmingai: praleiskite su brangiausiais ir artimiausiais žmonėmis.“
Sandra Avižienytė yra išleidusi 4 poezijos knygas Lietuvoje. Daugiau negu 50 jos eilėraščių tapę dainomis. Daug eilėraščių išversta į prancūzų kalbą. Konkurse „Šimtmečio daina“ iš 198 dainų balsuojant publikai jos eilėraščio tekstas kartu su Vygantu Kazlausku laimėjo pirmą vietą.
Dar Šaulių namuose nesibaigė dainos. Visi plojo ir prašė kartoti. Nuotaika buvo pakili. Ernestas Lukoševičius už V. Putvinskio idėjų propagavimą įteikė Vlado Putvinskio klubo apdovanojimą Rimantui Pažemeckui. Jo tėvas 1933 m. buvo Lietuvos karininkas, pilotas, nesiskyrė su daina ir Sibire.
Buvau pradžiuginta tokio gražaus ir betarpiško jaunimo bendravimo. Renginyje dalyvavo kunigai Jaunius Kelpšas, Gediminas Keršys ir daugybė Šaulių Sąjungos narių. Noriu pagarsinti, kad kovo 25 d., Verbų sekmadienį, 1 val. Šaulių namuose vyks koncertas „Pavasario takais“. Atlikėjai Vygantas Kazlauskas ir grupė.
Marija Boharevičienė, LB Lemonto apylinkės narė
