Vydūno palikimas šiuolaikiniam XXI a. žmogui - tarsi taurus žmogiškumo ir tyro dvasingumo žibintas, skleidžiantis gėrio, grožio ir tiesos šilumą. Labai gaila, jog tiek mažai žinome apie savo tautos identiteto puoselėtojus, kurių mintis savo gyvenime galėtų pritaikyti ne vienas, tiek jaunas, tiek ir vyresnis žmogus. Pagerbiant kilnų humanistinės filosofijos puoselėtoją, daugelio kūrinių autorių, tautos žadintoją Vilhelmą Storostą - Vydūną, 2018 metai skiriami šiam menininkui prisiminti.
„Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji įvykdytų tautos ir žmogaus gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo“, - taip buvo pradėtas Vilhelmo Storostos - Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimas Pasaulio lietuvių centre, Lemonte.
Susipažinti su kūrybingos asmenybės gyvenimu ir kūryba į renginį atvyko nemažai lietuvių kultūros puoselėtojų ir svečių. Pagrindinė renginio organizatorė Vydūno jaunimo fondo sekretorė Vida Brazaitytė susirinkusiems pristatė garbingus svečius: Lietuvos Respublikos konsulą Čikagoje Mantvydą Bekešių su žmona Egle, seseles Juditą Zabitaitę ir Laimutę Kamičaitytę, PLC valdybos pirmininką Liną Gylį, Lietuvių Vydūno fondo Lietuvoje atstovą Rimantą Gurauską, PLC direktorių Artūrą Žilį, Draugo fondo JAV Lemonto apylinkės, Maironio lituanistinės mokyklos, Čikagos Mamų Fondo narius bei atstovus.
Renginyje Vydūno kūryba, jos gyvenimas buvo nagrinėjamas kelias aspektais.
Mintimis apie Vydūną 2008 m. filmuotoje medžiagoje dalinosi Vydūno draugijos garbės pirmininkas Dr. V. Bagdonavičius. Pasak mokslininko, Vydūno kūryba Lietuvoje neturėjo sau lygių. Ypatingai buvo išskirtas dramos žanras, kuris kurdamas tuometinėje Lietuvoje buvo paremtas psichologiniais išgyvenimais, jausena, o V. Storosta kūrė visiškai kitokio žanro - filosofinę sakralinę dramaturgiją, kas jį darė unikaliu. „Jis nesiekė būti didis dramaturgas ar teatro kūrėjas, tačiau jo išmintis ir žinojimais, kaip reikia veikti, padarė jį tokiu, susiliejo į visumą ir leido sukurti unikalių kūrinių“, - įžvalgomis dalinosi vyras.
Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas kun. dr. Valdas Aušra pasakodamas apie filosofą ir dramaturgą prisiminė savo senelį. Pastarasis 1911 m. Katyčiuose įkūrė Mažosios Lietuvos jaunimo bendriją „Vainikas“, kurios dvasinis vadovas buvo Vydūnas. „Bendrija siekė išlaikyti lietuvybę, o pagrindinis Vydūno siekis buvo išlaikyti lietuvių kalbą, nes pamiršęs savo kalbą žmogus praranda savo istorinę atmintį“, - Vydūno mintis citavo kun. V. Aušra.
Dr. Danutė Petrauskaitė apžvelgė Vydūno muzikinius gebėjimus: „Nors jis nebuvo nei profesionalus chorvedys, dirigentas ar kompozitorius, tačiau jo atliekama muzika užburdavo visus, jo dirigento mostai žavėdavo kiekvieną.“ Dar vaikystėje motinos paskatintas domėtis muzika, V. Storosta išbandė nemažai skirtingų instrumentų. Labiausiai jį sužavėjo arfa. Jau suaugęs Vydūnas vienos kelionės metu netgi įsigijo savo arfą, kuria didžiavosi ir laikė šalia rašomojo stalo. Savo muzikines žinias filosofas gilino lankydamasis įvairiose Vokietijos operose, koncertuose. Renginio metu skambėję Vydūno mėgstamos arfos ir smuiko muzikiniai intarpai, atliekami Lauros Fako Utley ir Lindos Veleckytės, nukėlė klausytojus į praeitį, tarsi leidę pasijusti garbingais ir išskirtiniais Vydūno svečiais.
Visais laikais Lietuvos vieningumą, tautinę dvasią žadino skautai ir ateitininkai, kuriems buvo skirtas nemažas pluoštas ir Vydūno rašytų laiškų. Keletą ištraukų iš laiškų skautams renginio metu skaitė Akademinio skautų sąjūdžio centro vadijos pirmininkas, filisteris Audrius Aleksiūnas.
„Kas yra Vydūnas Lietuvai, kokie jo nuopelnai? Jį galima vadinti rašytoju, dirigentu, filosofu, humanistu, sveikos gyvensenos mokytoju, tačiau tai yra tik veiklos sritys, kuriomis jis siekė vieno tikslo - žadinti tautos dvasią, ugdyti tautiškumą ir žmogiškumą“, - klausė Lietuvių Vydūno fondo Lietuvoje atstovas Rimantas Gurauskas. Skaitydamas Vydūno mintis iš veikalo „Tautos gyvata“ R. Gurauskas apibendrino: „Tautą kuria kultūros žmonės, valdo - politikai, saugo - kariai. Visi jie lygiai svarbūs ir gerbtini. Pasak Vydūno, jiems darniai dirbant valstybė bus kiekvienam tautos vaikui geriausia ir svarbiausia priemonė apreikšti jo aukščiausiam žmogiškumui.“
Žmogiškumo nestokojo ir Vydūno fondui dėkojo gausiai susirinkę renginio svečiai. „Šis renginys - tai noras atkreipti dėmesį į didį Lietuvos filosofą, mokytoją, lietuvių kalbos puoselėtoją Vydūną, kurio kūryba ir gyvenimas, deja, nėra taip plačiai nagrinėjamas. 2018 metai yra paskelbti Vydūno metais, kas ir paskatino Vydūno jaunimo fondą surengti renginį, pristatantį šio filosofo ir muziko talentą“, - kalbėjo renginio organizatorė Vida Brazaitytė. Paklausta, kokie dar renginiai planuojami Vydūno garbei 2018 metais, organizatorė teigė, jog papildomų renginių šiais metais nėra numatoma, tačiau organizuojami keli projektai, kurie Vydūno kūrybą žada pristatyti Čikagos lituanistinėms mokykloms. „Dėl pakankamai sudėtingos ir filosofinės Vydūno minties dar nėra visiškai aiški projekto pateikimo forma, tačiau patirtis rodo, jog jaunimas, įsigilinęs į Vydūno kūrybą, lieka sužavėtas“, - kalbėjo moteris.
Vydūną reikėtų vadinti nemariu filosofu, kurio mintis ir citatas galima būtų pritaikyti tiek jaunam, tiek vyresniam.
Trumpai apie Vilhelmo Storostos - Vydūno gyvenimą:
Vydūnas - Vilhelmas Storosta - gimė 1868 m. kovo 22 d. netoli Šilutės, Jonaičių kaime. Augęs intelektualų šeimoje, būsimasis menininkas anksti pradėjo domėtis literatūra, filosofija ir muzika. Jautrus aplinkai vaikas savo akimis regėjo, kaip germanizuojami jo tėvynainiai, tuo pačiu netekdami daugelio patraukliųjų žmogiškumo savybių. Vydūnui tai buvo impulsas siekti ugdyti lietuvių pasipriešinimo asimiliacijos politikai dvasią.
Apsiskaitęs, šviesaus proto Vilhelmo Storostos tėvas buvo mėgstamas aplinkinių parapijų dvasininkų, kurie dažnai svečiuodavosi jo namuose, diskutuodavo, – tokia aplinka įskiepijo būsimajam Vydūnui polemikos su autoritetais drąsą. Turtingoje namų bibliotekoje buvo religinių raštų, literatūros klasikų veikalų. Aštuonmetį berniuką sužavėjo ir sukrėtė Frydricho Šilerio kūriniai. Vydūno motina ugdė gausios šeimos meninius pomėgius. Vaikai kartu giedodavo, grodavo. Vilhelmas šeimos chore gavo pirmąsias dirigento pamokas, susižavėjo arfa, vėliau ją nusipirko ir kasdien skambindavo.
Vilhelmas Storosta mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje. Penkiolikmetis Vydūnas žavėjosi Jono Basanavičiaus straipsniais, kurie jaunuolį paskatino savo gyvenimą paskirti tautinei veiklai. J. Basanavičiaus asmenyje Vydūnas jau tuomet matė atgimstančios tautos žmogaus idealą. Siekdamas tapti rašytoju, iškėlė sau tikslą susipažinti su kuo gausesnėmis įvairiausių mokslų žiniomis. Per liaudies mokytojų atostogas jis ne kartą yra pasinaudojęs galimybe kaip laisvas klausytojas plėsti savo žinias Vokietijos universitetuose. Per 60 veikalų parašęs filosofas, mokytojas, visuomenės veikėjas ir muzikas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo ir žadinimo darbams. Anksti pradėjęs aiškintis, kas yra tauta, kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą, Vydūnas esminės tautos išlikimo sąlygos ieškoti kvietė tautos sukurtose vertybėse.
Kūrybą:
Kalbant apie Vilhelmo Storostos grožinius ir filosofinius veikalus daug dėmesio ir pagarbos skiriama senajai lietuvių religijai, kuria Vydūnas remiasi ugdydamas moralinį savo tautos atsparumą. To meto lietuvių dramaturgijoje neradęs veikalų, kurie ugdytų ir taurintų atgimstančios tautos dvasią, Vydūnas pats parašė ir režisavo per keturiasdešimt dramų, kurių pagrindinės idėjos buvo aprėpti istorinį lietuvių tautinės sąmonės ir dvasinės kultūros brendimo kelią, išreikšti žmonijos dvasinę evoliuciją ir ją stabdančias kliūtis. Vydūno dramos lietuvių literatūroje išsiskiria stiprių ir savarankiškų moterų paveikslais.Vydūno raštai parašyti jo paties sukurta rašyba, pasižymi Mažosios Lietuvos kalbos ypatumais - asketiškais, pakylėtais, neretai reikalaujančiais ilgesnės bičiulystės su skaitovu, kol tampa suprantami ir širdžiai artimi.
Filosofiją:
Humanistinė Vydūno filosofija rėmėsi tuo, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmogiškumo ugdymo sąlyga. Vydūnas sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Amžininkų Vydūnas buvo suvokiamas kaip tautos pranašas, kuris ateityje lietuvių tautą matė kaip pilnavertę savo sukurtos kultūros reiškėją.
Vydūno sąmoninga ir laisvų žmonių tautos kūrimo idėja, žadinanti tautos dvasinę kultūrą - mokslą, meną, dorovę - yra nemari. Tiek Sąjūdžio metu 1988-aisiais, ginant nepriklausomybę, tiek 1991 m. sausio 13-ąją buvo remtasi vydūniškąja taikaus pasipriešinimo idėja. Vydūno požiūris į tautos kultūros reikšmę yra aktualus ir šiandienos Lietuvai susiduriančiai su globalaus pasaulio iššūkiais.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
