Daugiau 
 

Žygimantas Pavilionis: Manau, kad viskas gyvenime turi savo prasmę

08/21/2015 Aidas
pavilionis-959

Ambasadorius Žygimantas Pavilionis baigia savo darbą JAV sostinėje Vašingtone ir su žmona Lina bei keturiais sūnumis – Augustu, Dominyku, Simonu ir Vincentu – grįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Jis mielai sutiko pasidalinti mintimis apie praėjusių kelių metų profesinio gyvenimo JAV patirtį. Pilnas interviu skelbiamas žurnalo „Ateitis“ penktajame šių metų numeryje.

- Kokios mintys kyla paliekant darbą bei gyvenimą Šiaurės Amerikoje?

- Gyvenau čia penkis metus. Atlikau savo pareigą – kiek leido jėgos sustiprinau Lietuvos ir JAV santykius. Grįžęs į Lietuvą stengsiuosi stiprinti mūsų Rytų frontą bei pačią Lietuvą. Prieš penkiolika metų buvau pasiųstas į Briuselį, kur koordinavau derybas dėl narystės ES, prisidėjau prie Lietuvos integravimosi į Europos Sąjungą. Manau, kad viskas gyvenime turi savo prasmę, tikslą, tvarką ir laiką. Mano misija šiuo metu būtent grįžti į Lietuvą ir kuo daugiau laiko ir jėgų atiduoti jai. Savo ateities nesieju su gyvenimu užsienyje.

- Gal galite pasidalinti įdomiausiais gyvenimo ir darbo Amerikoje momentais?

- Prisimenu, kuomet 2013 m. Vašingtone kartu su Prezidente ėjome raudonu kilimu į Baltuosius Rūmus. Iki šio susitikimo ilgai nebuvo jokių aukščiausio lygio susitikimų ir kai kurie analitikai teigė, kad jų ir nebus. Buvo labai smagu įrodyti, kad šie „ekspertai“ neteisūs. Nuo tada JAV ir Baltijos šalių viršūnių susitikimai vyksta kiekvienais metais. Tai buvo lūžio taškas JAV ir Lietuvos santykiuose.

Ne tik kūno, bet ir dvasios harmonijai įtvirtinti padėjo ir taekwondo kovos menas, kurį atradau kartu su visais savo šeimos vyrais JAV. Su visa šeima taip pat atradome ir unikalią JAV kultūrą, gamtą, stengdavomės keliauti, neužsidaryti savo kabinete Vašingtone. JAV labai graži šalis – įvairiomis prasmėmis.

- O gal buvo koks sunkiau suvokiamas momentas?

- Kadencijos pradžioje gan ilgai ir intensyviai bandžiau įrodyti JAV valdžiai, kad kovoti už laisvę ir demokratiją – tai ne tik JAV interesas, bet atsakomybė ir pareiga. Nustebau, kad JAV turi tai įrodinėti, nes juk tai – tos šalies esmė, jos konstituciniai pagrindai, jos misija, tai, kas ir mus įkvėpė kovai prieš sovietus. Tačiau išvažiuodamas jaučiu, kad mane įvairios JAV institucijos, politikai žymiai geriau supranta, o kartais ir įsiklauso. Valstybės departamento organizuotose išleistuvėse valstybės sekretoriaus pavaduotoja mane pavadino „diplomatinio korpuso Vašingtone sąžine“, gal dėl to, kad nuosekliai išlaikiau savo liniją, gyniau mūsų vertybes, interesus ir nepataikavau konjunktūrai.

- Gal turite kokių įžvalgų bendrai apie JAV kultūrą? Kokių gyvenimo būdo elementų ar nusiteikimų norėtumėte pervežti į Lietuvą?

- Norėčiau parvežti svarbiausia, ką radau JAV – ypatingą, niekur kitur pasaulyje nematytą, pagarbą žmogaus orumui. Šioje šalyje ji ugdoma nuo pirmųjų gyvenimo žingsnių, į tai nukreiptas švietimas, kultūra, įstatymai, visų lygių politika. Nuolat kartoju, kad ši šalis stipri visų pirma dėl stiprių žmonių. Kai mes tai suprasime Lietuvoje – bus didelė mūsų visų pergalė, visų pirma prieš save pačius.

- Ar Vašingtono bei kiti JAV lietuviai Jus rado, ar Jūs jų ieškojote?

- Atradome vieni kitus jau seniai. Vienas pirmųjų man pažįstamų Amerikos lietuvių, su kuriuo pirmaisiais laisvės metais kartu sukūrėme Vilniaus bei Lietuvos jaunuosius krikščionis demokratus, buvo Aidas Palubinskas. Aidas dirbo ir ambasadoriaus Stasio Lozoraičio rinkimų štabe. Man labai patiko šių žmonių skleidžiamos vertybės, kurioms mūsų posovietinė aplinka negalėjo prilygti. Žavėjo ir garbingas mūsų diplomatų pasipriešinimas sovietams, kurie niekada nenuleido Lietuvos vėliavos Vašingtone – tuo metu negalvojau, kad ir man teks garbė jų darbus pratęsti. Po dešimties diplomatinio darbo metų Europos integracijos srityje, pasibaigusių derybų dėl narystės ES, 2003-iaisiais buvau pakviestas į mokslo ir studijų simpoziumą Čikagoje, kur dar kartą atradau Ameriką ir pamilau ją, ypač Čikagą – unikalią vietą, kur buvo išsaugota mūsų tarpukario Lietuvos dvasia, kurią taip ryškiai pamačiau pakviestas į ateitininkų šimtmetį Čikagoje, Dainavos ar Neringos stovyklas. Vėliau pats ieškojau Amerikos lietuvių – stengiausi nepraleisti nė vieno svarbesnio jų susibūrimo JAV. Per savo kadenciją aplankiau 34 JAV valstijas, pamačiau didesnę dalį JAV – nebuvo nė vieno vizito, kad nebūčiau susitikęs ar bent bandęs ieškoti susitikimo su vietos lietuviais. Vizitų metu mėgdavau pas juos nakvoti, kartu leisti ilgus vakarus bei kalbėti apie gražesnę ir stipresnę Lietuvą, kurią kartu turime pastatyti. Mane lydėjo nuostabūs žmonės, kurių visų čia neišvardysiu, bet visus jų patarimus ir pokalbius su jais išsivešiu savo širdyje į Lietuvą.

- Kokie įspūdžiai apie lietuvių kultūrinį gyvenimą Amerikoje? Jūs pats su šeima šokote išeivijos XIV Šokių šventėje Bostone.

- Šoko mano trys sūnūs – tik mažiausias, Vincentas, į JAV atvykęs tik kelių metukų, nešoko. Visus metus mokėmės šokti, kad galėtume nuvykti į Bostono šokių šventę, kurioje buvo smagu ir gera, joje mes visi buvome viena Lietuva. Kadencijos metu mėgdavau bendrauti su lietuviais, kurie iš tiesų moka nuoširdžiai bendrauti, matyt, todėl net ir JAV gimę lietuviai labai dažnai ieško vieni kitų. Savaitgaliais susitikdavome ir lietuviškose parapijose – taip pat ir unikalioje Šiluvos Šv. Mergelės Marijos koplyčioje Vašingtone, kur lietuviškas mišias, mūsų visų džiaugsmui, atgaivino monsinjoras Rolandas Makrickas.

- Kokie ryšiai buvo su kitais Šiaurės Amerikoje dirbančiais Lietuvos diplomatais ir kitais Lietuvos oficialiais atstovais?

- Manau, dirbau su pačiais garbiausiais ir kūrybingiausiais diplomatais, nes į JAV važiuojantys dažniausiai žino, kad darbas bus nelengvas, bet bus atsakingas ir labai svarbus Lietuvai. Ambasadoje dirbome kaip šeima – mūsų resursų niekada neužtekdavo mūsų ambicingiems tikslams pasiekti, bet visi dirbdavo aukodamiesi, padėdami vieni kitiems. Gal todėl šioje ambasadoje padirbėję paprastai pasiekia labai daug. Taip pat labai džiaugiuosi, kad teko dirbti bene su geriausiomis Generalinių Konsulatų Čikagoje ir Niujorke komandomis. Kadencijos pabaigoje mane labiausiai nudžiugino ir nauja komanda Los Andžele, su kuria įsteigėme pirmą istorinį Lietuvos Generalinį Konsulatą visam JAV Vakarų krantui. Palieku JAV ramia širdimi, nors ir būdamas Vilniuje visų prašysiu dar didesnį dėmesį skirti šiai šaliai.

- Jūsų vadovaujamai ambasadai priklausė ne tik JAV, bet ir Meksika. Kaip aprėpėte du labai skirtingus kraštus? Ar dažnai teko keliauti į Meksiką? Kokie bendri klausimai, rūpintys Lietuvai ir Meksikai?

- Meksikoje buvau tris kartus per visą savo kadenciją. Esu įsitikinęs, kad šioje vienoje svarbiausių ne tik Lotynų pasaulio, bet ir viso pasaulio šalių, kurios sparčiai didina savo ekonominį, politinį svorį, anksčiau ar vėliau turėsime savo ambasadą. Mes esame labai silpnai atstovaujami Lotynų kraštuose, tuo tarpu Lotynų pasaulio atstovai, taip pat ir JAV Kongrese, buvo vieni didžiausių mano draugų ir rėmėjų visais Lietuvai svarbiausiais klausimais – mus vienija katalikiškos vertybės, nuolatinė ir gan sudėtinga kova už laisvę (tiek kova su jos priešais, tiek su pačiais savimi). JAV demografija sparčiai keičiasi, tačiau esu įsitikinęs, kad sugebėsime nutiesti tiltus ir į šį pasaulį – neseniai atidarytas Generalinis Konsulatas Los Andžele yra vienas šių netiesioginių tiltų.

- Jūsų darbe būtinas šeimos palaikymas. Kaip Jūsų šeima apsiprato gyvenimu JAV? Kaip radote laiko šeimyniniam gyvenimui? Ar diplomatų vaikai yra labiau „globalūs piliečiai“?

- Mano vaikai nuolat keliavo su manimi – už ką jiems esu be galo dėkingas. Grįžę iš Briuselio puikiai kalbėjo prancūziškai, dabar tapo amerikiečiais, tačiau kartu išlaikė lietuvybę, palaiko vienas kitą kaip ir dera broliams, auga patriotais, dėl ko džiaugiuosi. Patirtis užsienyje praturtina, žinoma, jeigu ją ilgainiui grąžini Lietuvai – kitaip nebelieka, ką turtinti. Kita vertus, nuolatinis keliavimas, kraustymasis, aplinkos keitimai turi savo kainą, kurios dažnai išoriniai žiūrovai nemato. Diplomato šeimos gyvenimas – tai nuolatiniai pasisveikinimai ir atsisveikinimai, naujų draugų paieška, naujos mokyklos, nauja kalba, dažnai vardan sutuoktinio aukojamos karjeros, dažnai atsainus valstybės institucijų požiūris į diplomatus kaip profesiją. Užsienio reikalų ministerijos biudžetas yra vienas mažiausių, valstybė dar vis nesugeba įvertinti diplomatijos svarbos, investuoti į savo pirmąją gynybos liniją, į valstybės viziją ir ateitį, inovatyvius, strateginius projektus, dažnai žvelgia į viską per supaprastintus vienadienius akinius. Visi turime išmokti dirbti ne tik sau, ar savo grupei, bet valstybei, bendram gėriui ir būtent per šią prizmę sugebėti vertinti visų, taip pat ir Lietuvos diplomatų indėlį ir patirtį, kuri per dvidešimt penkis metus susikaupė tikrai nemaža.

- Gal norėtumėte ko nors palinkėti mums, kuriuos paliekate Šiaurės Amerikoje, ir tiems, su kuriais teks bendrauti Lietuvoje po kelių metų pertraukos?

- Visomis jėgomis, kiekvieną dieną – šiandien, o ne rytoj – stiprinkime Lietuvą bei jos žmones. Mes esame ypatingi, mes galime labai daug. Iki pasimatymo Lietuvoje!

Kalbino Ramunė Kubiliūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu