Albertas Einšteinas (vok. Albert Einstein; 1879 m. kovo 14 d. Ulme, Vokietijoje – 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone, JAV) – vokiečių fizikas, laikomas vienu didžiausių XX a. mokslininkų. Suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją, taip pat nemažai nuveikė kvantinės mechanikos, statistinės mechanikos ir kosmologijos srityse. 1921 metais gavo Nobelio premiją fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą.
Albertas Einšteinas gimė 1879 metų kovo 14 dieną Ulmo mieste, Vokietijoje, žydų pirklio šeimoje. Neturėdamas vidurinio išsilavinimo, 1895 m. bandė įstoti į universitetą, bet neišlaikė visų stojamųjų egzaminų. Per metus įgijo vidurinį išsilavinimą ir 1896 m. įstojo į Federalinį Šveicarijos politechnikos universitetą Ciuriche, kurį 1900 m. baigė. 1901 m. gavo Šveicarijos pilietybę.
Po universiteto baigimo A. Einšteinui nepavyko rasti fiziko darbo, todėl jis įsidarbino Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu. Greta savo pagrindinės tarnybos jis tyrinėjo fizikos problemas ir 1905 m. išspausdino keletą straipsnių, kuriuose suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą, Brauno judėjimą bei paskelbė žymiąją energijos lygtį, kurioje energija E lygi m (masei), padaugintai iš šviesos greičio (c) kvadratu. Ši lygtis rodo, koks didžiulis energijos kiekis gali išsiskirti suskaldžius atomo branduolį. Ji buvo pritaikyta kuriant atominę bombą. Tačiau pats Einšteinas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos priešinosi branduolinių ginklų kūrimui.
Albertas Einšteinas apibūdino savo „Specialiąją reliatyvumo teoriją“ kaip bandymą suderinti mechanikos dėsnius su elektromagnetizmo dėsniais. Straipsnis, išspausdintas 1905 m. birželį, pakeitė požiūrį į Visatą, suformuluotą dar Izaoko Niutono. Teorija linijinį laiko supratimą pakeitė daug sudėtingesniu modeliu. Einšteinas teigė, kad, jei visiems stebėtojams šviesos greitis vienodas, neatsižvelgiant į jų judėjimą šviesos šaltinio atžvilgiu, tuomet visos kitos laiko ir erdvės dimensijos negali būti absoliučios, jos turi skirtis, atsižvelgiant į stebėtojo ir stebimų kūnų judėjimą. Jis įrodė, kad laikas ir erdvė yra susiję tarpusavyje, kad laiko tėkmė ir net įvykių seka bei kūnų matmenys priklauso nuo atskaitos sistemos pasirinkimo. Matavimai atitiko mechanistinį Niutono fizikos modelį mažesniems greičiams, tačiau dideliame greityje – ryškiai išsiskyrė. Viena iš daugelio jo teorijos išvadų teigė, kad joks fizinis kūnas negali judėti šviesos greičiu ar dar greičiau ir kad materija ir energija yra visiškai sukeičiamos, o tai buvo atominės energijos vystymo pagrindas.
Einšteino teorija buvo suformuluota šveicarų fizikos žurnale, jam dirbant Šveicarijos Patentų biure, ir iš pradžių sulaukė mažai dėmesio. Tuometinei mokslo bendruomenei ji atrodė labai ginčytina; turbūt joks kitas šiuolaikinis mokslininkas, gal tik išskyrus Čarlzą Darviną, nesukėlė tiek ginčų kaip Einšteinas. Nepaisant to, 1913 metais jis buvo paskirtas Berlyno universiteto profesoriumi, tuo pačiu metu tapo Berlyno Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktoriumi ir Prūsijos mokslų akademijos nariu. Šie postai jam leido visą tolimesnį laiką skirti tyrinėjimams.
Tik jam užėmus šiuos svarbius postus ir 1916 m. sukūrus Bendrąją reliatyvumo teoriją, Einšteino darbai tapo įžymiais. Antrąją savo gyvenimo pusę Einšteinas buvo pasaulinio garso, gal net garsiausias iš kada nors gyvenusių mokslininkų.
Kadangi Einšteinas buvo žydas, į valdžią atėjus Hitleriui, Vokietijoje jam tapo pavojinga. 1933 metais jis išvyko į JAV ir dirbo Prinstono fundametaliųjų tyrimų institute. 1940 metais tapo Jungtinių Valstijų piliečiu. Pirmoji Einšteino santuoka baigėsi skyrybomis; antroji buvo labai laiminga. Turėjo du vaikus, abu berniukus. Mirė 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone, Naujajame Džersyje.
Einšteinas visada domėjosi pasauliu ir dažnai reikšdavo savo politines pažiūras. Jis buvo karštas politinės tironijos priešas, uolus pacifistas ir tvirtas sionizmo rėmėjas. Aprangos ir elgesio normų atžvilgiu, jis buvo ryškus individualistas. Turėjo puikų humoro jausmą, priderantį kuklumą ir nedidelį smuikininko talentą. Užrašas ant Niutono antkapio galbūt net labiau tinka Einšteinui: „Tesidžiaugia mirtingieji, jog egzistavo toks nuostabus žmonijos ornamentas!“
