Andrejus Sacharovas (1921 m. gegužės 21 d. – 1989 m. gruodžio 14 d.) – sovietų branduolinės fizikos mokslininkas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas, reformų Sovietų Sąjungoje šalininkas. 1975 m. apdovanotas Nobelio taikos premija.
Gimė Maskvoje, 1938 m. įstojo į Maskvos valstybinį universitetą. 1941 m., Antrojo pasaulinio karo metu, baigė mokslus Ašchabade, šiandieniniame Turkmėnistane. Į Maskvą sugrįžo 1945 m., kur studijavo Sovietų mokslų akademijos Fizikos instituto Teoretikos departamente. 1947 m. gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Sacharovas tyrinėjo kosminius spindulius. 1948-ųjų viduryje jis dalyvavo sovietų atominės bombos projekte, kuriam vadovavo Igoris Kurčiatovas. Pirmasis sovietinis atominis įrenginys buvo testuojamas 1949-ųjų rugpjūčio 29 dieną. 6-ajame dešimtmetyje Sacharovas ėmė vadovauti vandenilinės bombos kūrimui Sarove. 1953 m. gavo dar vieną mokslų daktaro laipsnį, buvo išrinktas Sovietų mokslų akademijos nariu, taip pat apdovanotas pirmuoju (iš jo gautų trijų) Socialistinio darbo didvyrio vardu. Sacharovas tęsė savo darbą Sarove, padėdamas kurti pirmąją tikrą sovietinę vandenilinę bombą, išbandytą 1955-asiais, o 1961 m. – 50 megatonų Caro bombą, patį galingiausią kada nors sprogusį įrenginį. Sacharovas drauge su Igoriu Tamu taip pat vystė kontroliuojamos branduolinės sintezės reaktoriaus idėją, bei suformavo priverstinės gravitacijos idėją kaip alternatyvą kvantinės gravitacijos teorijai.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje Sacharovas susirūpino jo darbo moralinėmis ir politinėmis reikšmėmis. Politiškai aktyvus vyras pasisakė prieš branduolinio arsenalo didinimą. Remdamas atmosferos bandymų užbaigimą, jis buvo svarbus asmuo 1963-ųjų Dalinio testų uždraudimo sutartyje, pasirašytoje Maskvoje. 1965 m. jis sugrįžo į fundamentaliuosius mokslus ir pradėjo dirbti kosmologijos srityje, bet ir toliau veikė kaip politinis disidentas.
Pagrindinis posūkis Sacharovo politinėje veikloje atėjo 1967 m., kai priešraketinė gynyba tapo pagrindine problema JAV ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Slaptame išsamiame laiške sovietiniams lyderiams Sacharovas aiškina būtinybę priimti amerikiečių pasiūlymą „abipusiškai atsisakyti JAV ir Sovietų Sąjungoje vystyti priešraketinę gynybą“, nes kitaip šios naujos technologijos varžybos padidins branduolinio karo galimybę. Jis taip pat prašė leidimo publikuoti jo rankraštį, išsiųstą su laišku, spaudoje, tam, kad paaiškintų apie šios gynybos klastingą pavojų. Valdžia ignoravo jo laišką ir atsisakė jam leisti inicijuoti viešą diskusiją apie priešraketinę gynybą sovietinėje spaudoje.
1968-ųjų gegužę jis užbaigė savo esė „Apmąstymai apie progresą, taikią koegzistenciją ir intelektualią laisvę“, kurioje priešraketinę gynybą vaizduoja kaip pagrindinę grėsmę, dėl kurios gali kilti pasaulinis branduolinis karas. Po šios esė paplitimo ir publikavimo už Sovietų Sąjungos sienų, Sacharovui buvo uždrausta dirbti su militarizmu susietuose tyrimuose ir jis sugrįžo toliau studijuoti fundamentaliosios teorinės fizikos.
Sacharovo idėjos leido įtvirtinti žmogaus teisių principą kaip politinį pagrindą. Jo darbuose deklaruojama, kad principas „kas nėra uždrausta, tas yra leistina“ turi būti suprastas pažodžiui, neigiant visų neužrašytų įstatymuose moralinių ar kultūrinių normų teisėtumą.
1972-aisiais Sacharovas vedė bendramintę žmogaus teisių aktyvistę Jeleną Bonner. 1973-aisiais nominuotas Nobelio taikos premijai. Ją laimėjo 1975 m., tačiau jam nebuvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos į premijų įteikimo ceremoniją. Vis dėlto, Sacharovo žmona ceremonijoje perskaitė jo kalbą.
Sacharovo idėjos leido įtvirtinti žmogaus teisių principą kaip politinį pagrindą. Jo darbuose deklaruojama, kad principas „kas nėra uždrausta, tas yra leistina“ turi būti suprastas pažodžiui, neigiant visų neužrašytų įstatymuose moralinių ar kultūrinių normų teisėtumą. Jis buvo suimtas 1980-ųjų sausio 22 dieną, po viešų protestų, nukreiptų prieš sovietų invaziją į Afganistaną, ir ištremtas į Gorkio miestą (dabar Nižnij Novgorodas), kuris buvo neprieinamas užsieniečiams. Ten jis buvo laikomas griežtoje sovietų priežiūroje iki 1986-ųjų gruodžio, kai jam pagaliau leista sugrįžti į Maskvą, kuomet Michailas Gorbačiovas pradėjo perestroiką ir „Glasnost“.
1989-ųjų balandį Sacharovas buvo išrinktas į naująjį parlamentą, Žmonių deputatų kongresą, bei buvo vienas iš demokratinės opozicijos vadovų. Tais pačiais metais, būdamas 68 metų, jis mirė nuo širdies smūgio ir buvo palaidotas Maskvoje. Disidento vardu pavadintą Sacharovo premiją Europos Parlamentas kasmet skiria asmeniui ar organizacijai už nuopelnus ginant žmogaus teises ir skatinant demokratiją.
#ŽmogausTeisės
