Johanas Sebastianas Bachas (vok. Johann Sebastian Bach; 1685 m. kovo 21 d. Eizenachas, Saksonija-Eizenachas – 1750 m. liepos 28 d. Leipcigas, Saksonija) – vokiečių baroko epochos kompozitorius ir vargonininkas, įtakojęs daugelį vėlesnių Europinės mokyklos muzikantų ir kompozitorių.

Biografija

Vokietijoje (daugiausia Tiuringijoje) XVII amžiuje gyveno plati Bachų giminė, kurioje buvo daug muzikantų. Eizenacho muzikantas Johanas Ambraziejus, kaip ir kiti Bachai, mokė savo vaikus muzikos. Vienas iš jo sūnų – Johanas Sebastianas Bachas – ir tapo žymiu vargonininku ir kompozitoriumi.

Kai Johanas Sebastianas buvo devynerių, mirė jo motina, o dar po metų − ir tėvas. Našlaitį ėmėsi globoti jo vyresnis brolis Johanas Kristofas, Ordurfo vargonininkas. Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė, grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. Būdamas 15-kos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai.

Būdamas 17-os, jis jau buvo puikiai pasirengęs muzikantas, mokantis griežti smuiku ir altu, skambinti klavesinu, vargonuoti ir vadovauti chorui. Aštuoniolikos jis pradėjo savarankiškai dirbti. Iš pradžių dirbo bažnyčiose vargonininku Arnštate ir Miulhauzene. Čia jis pradėjo kurti muziką. 1707 metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros eilės pusseserę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių 4 išgyveno iki pilnametystės.

Bacho kūryba skirstoma į tris laikotarpius. Jie vadinami miestų, kuriuose Bachas dirbo, pavadinimais.

Veimare (1708–1717 m.) Bachas dirbo rūmų muzikantu ir vargonininku. Rūmuose buvo turtinga biblioteka, kurioje Bachas turėjo galimybę susipažinti su kitų šalių kompozitorių kūriniais. Kadangi pagrindinės jo pareigos buvo vargonuoti rūmų bažnyčioje, šiuo laikotarpiu Bachas daugiausia ir kūrė vargonams.

Kėtene (1717–1723 m.) Bachas buvo rūmų kapelos vadovas – kapelmeisteris. Kėteno kunigaikštis labai mėgo muziką ir turėjo gerą kapelą, kurioje grojo ir kuriai dirigavo Bachas. Šiuo laikotarpiu Bachas sukūrė savo svarbiausius instrumentinius kūrinius: muziką orkestrui, klavesinui, kitiems instrumentams.

Mirus žmonai, kompozitorius persikėlė į Leipcigą (1723–1750 m.), kur užėmė prestižines pareigas – buvo Šv. Tomo bažnyčios kantorius ir miesto muzikos direktorius. Bachas turėjo rūpintis miesto muzikiniu gyvenimu, kiekvienam sekmadieniui sukurti ir surepetuoti naują kantatą, vadovauti chorui ir nedideliam bažnyčios orkestrui. Be to, Bachas dar mokė prie Šv. Tomo bažnyčios veikiančioje mokykloje. Leipcige Bachas daugiausia kūrė bažnytinę muziką: rašė kantatas, sukūrė didžiuosius vokalinius-instrumentinius kūrinius. Keičiantis muzikos madoms, Bacho kūriniai atrodė senamadiški, tad paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje Bachas jau mažiau kūrė ir koncertavo. Gyvenimo pabaigoje kompozitorius visiškai apako.

Kūriniai

Bachas sukūrė daugiau kaip 1 000 kūrinių: kantatų, mišių (žymiausios − Mišios h-moll), pasijų („Pasija pagal Matą“), kūrinių vargonams (Tokata ir fuga d-moll), koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui (iš kurių ypač išpopuliarėjo 6 „Brandenburgo koncertai“), klavyrinių kūrinių – siuitų, preliudų ir fugų, invencijų ir kt.

Bacho kūryba yra laikoma baroko muzikos meno viršūne. Jis puikiai įvaldė polifonijos technikas, kūrė sudėtingas kompozicijas, kurios stebino išradingumu, idėjų turtingumu, racionalumu ir kartu išraiškingumu. Bachui ypač artimas buvo bažnytinės muzikos stilius, kurį dar praturtindavo ir teatrinės muzikos elementais. Iš muzikos formų Bachas ypač meistriškai kūrė fugas.

Būdamas puikus atlikėjas (grojo vargonais, klavesinu ir smuiku), ir savo kūriniuose rašydavo sudėtingas atlikti instrumentų partijas. Bacho kūryboje susilieja senųjų polifonijos meistrų, vokiškosios dainos (lyd), protestantiškojo choralo ir įvairių baroko kompozitorių instrumentinės muzikos tradicijos.

Nors po Bacho mirties jo muzika buvo tarsi užmiršta, tačiau romantikai XIX amžiuje vėl ją atgaivino, pradėję koncertuose vėl atlikti didžiuosius Bacho kūrinius. Šiam kompozitoriui pavyko sukurti savitą muzikos stilių, o jo kūriniai dabar skamba visame pasaulyje.