Nesantuokinė smulkaus prekeivio ir jo draugės Martos dukra Gabrielle Bonheur (prancūzų kalba tai reiškia „laimė“) Chanel gimė 1883 metų rugpjūčio 19 dieną. Motina negalėjo išmaitinti vaiko ir atidavė ją į našlaičių prieglaudą. Kai 1895 metais mirė jos mama, tėvas atidavė ją į katalikų vienuolyną, o 1901 metais ji pradėjo lankyti ten esančią mokyklą, kurioje mokėsi siuvėjos amato. Vėliau ji gyveno internate ir daug metų buvo priversta nešioti uniformą. Tada jai ir gimė svajonė rengti moteris savaip.
Paaugusi Coco nusprendė pamiršti savo skurdžią vaikystę, o besidomintiems jos praeitimi, visą gyvenimą pasakojo apie labai ją mylėjusį tėtušį, kuris už skardų balselį praminė ją Coco. 20-metė mergina pradėjo siūti kostiumus jodinėjimui ir vakarais žymioje bohemos kavinėje „La Rotonde“ atlikdavo populiarias prancūziškas daineles.
Chanel pažinojo Toulouse-Lautrecą, Renoirą, Picasso, Diagilevą, Stravinskį. Ten pat, „La Rotond“, niekada tėviško švelnumo nepatyrusi Gabrielle susipažino su turtingu verslininku ir beviltišku lėbautoju Etienne‘u Balsanu. 1904 metais apsigyveno su juo aristokratiškame Paryžiaus Viši priemiestyje, jam priklausančioje pilyje. Ji norėjo išsiskirti iš turtingų kurtizanių savo apranga ir rinkosi griežtus kostiumus, kuriuos papildydavo mažomis elegantiškomis skrybėlaitėmis. Kilmingas meilužis vesti jos negalėjo (o ir neketino), tačiau išmokė gerų manierų, šokti ir jodinėti ir, kaip atlygį už kartu praleistą laiką, padovanojo jai savo butą Paryžiuje.
Antrasis Coco draugas buvo Balzano bičiulis - toks pat kilmingas ir turtingas aristokratas, kris dosniai ją rėmė finansiškai, o 1910 metais, prieš ją palikdamas, nupirko jai nedidukę parduotuvę Paryžiuje, kurioje Coco Chanel atidarė savo pirmąjį saloną.
Ji pirmoji atrado puikias džersio savybes ir iš šio minkšto, jaukaus, judesių nevaržančio audinio sukūrė pirmą ją išgarsinusią kolekciją. Jos drabužiai buvo gražūs, patogūs ir pigūs. Jie puikiai tiko tiek išeigai, tiek poilsiui. Coco pati dėvėjo ir siūlė savo klientėms patogius kostiumėlius, plisuotus sijonus, švarkus, maskuojančius figūros trūkumus, bei itin populiariais tapusius ilgus nertinius. Kaip priešingybę puošniems vakariniams tualetams ji sukūrė visoms progoms tinkamą nepaprastai elegantišką ir praktišką trumputę juodą suknelę.
Coco Chanel draugų, gerbėjų ir mylimųjų ratas vis plėtėsi – ji pati finansavo garsius menininkus, kurdavo kostiumų eskizus jų spektakliams, skolindavo pastatymams pinigų, kurių jai paprastai niekas negrąžindavo. Jos mylimųjų tarpe buvo ir už ją dešimtmečiu jaunesnis kunigaikštis Dmitrijus Romanovas, Rusijos caro Nikolajaus II pusbrolis, ir turtingas Vestminsterio hercogas, kurio pasiūlymą tekėti Coco atmetė, pasakydama, kad „Anglijoje hercogų daug, o Chanel pasaulyje – viena“, ir vėl iki kaklo pasinerdama į darbus.
Vokiečių okupacijos metais salonas buvo uždarytas, tačiau Chanel, dėka savo ryšio su vokiečių diplomatu Hansu Guntheriu von Oincklage, gyveno nerūpestingai ir emigravo į Šveicariją.
1954 metais, sugrįžusi į tėvynę, ji vėl atidarė savo saloną. Coco net negalėjo įtarti, kad bus nušvilpta. Mada smarkiai pasikeitė, atsirado daug jaunų talentingų dizainerių - Dioras, Givenchy, Lanvinas.
„Jau po pirmosios suknelės tapo aišku, kad Chanel stilius – praeitis“, - rašė spauda. Už bendravimą su vokiečiais ir už tai, kad sunkiu šaliai laikotarpiu patogiai gyveno emigracijoje, madų karalienė atsiėmė su kaupu.
Tačiau Coco Chanel atsirevanšavo. Paryžiuje fiasko patyrusią kolekciją truputį pakoregavo ir pristačiusi ją Amerikoje sulaukė neregėtos sėkmės. Trumputės kuklios suknelės, pernelyg varganos prancūzėms, JAV buvo akimirksniu išparduotos. „Visos mados sensta, išlieka stilius“, - pergalingai sakė ji. Pas žymiausią visų laikų dizainerę vėl sugrįžo pasaulio įžymybės, ekrano žvaigždės, prezidentų žmonos. Tai ji sukūrė Romy Schneider rafinuotos moters įvaizdį, Jeanne Moreau pavertė primadona, jos pastangomis Grace Kelly virto tikra kunigaikštiene.
Po 1955 metais pasirodžiusių Coco Chanel tvido kostiumėlių ją imta vadinti šimtmečio dizainere. Coco išvadavo moteris iš korsetų, vietoj jų siūlydama ilgus švarkus su kišenėmis raktams ir cigaretėms susidėti, judesių nevaržančius sijonus, patogius žemakulnius batelius, per petį nešiojamas rankines.
Coco Chanel mirė būdama 87-erių, 1971 metų sausio 10 dieną, savo miegamajame - baltame, beveik tuščiame kambaryje, kurį taip mėgo dėl jo paprastumo. Palaidota Ženevoje.
