Džeimsas Džoisas (1882-1941 m.) - vienas įtakingiausių XX a. rašytojų ir poetų, pagarsėjęs trumpų apsakymų rinkiniu „Dubliniečiai“, romanais „Ulisas“, „Jaunojo menininko portretas“, „Finegano budynė“.
Džeimsas Džoisas gimė Dubline 1882 m., jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Tėvas - valstybinis mokesčių rinkėjas, kentėjęs nuo alkoholizmo ir dėl to vėliau atleistas iš tarnybos. Dėl šios priežasties Džeimsas buvo pašalintas iš prestižinės jėzuitų mokyklos, tad talentingas berniukas dvejus metus kaip sugebėjo mokėsi pats.
17-os būsimasis rašytojas įstojo į Dublino universitetinį koledžą, taip pat jėzuitų mokymo įstaigą, kur studijavo anglų, prancūzų, italų kalbas. Jo iškalba ir literatūrinis talentas atsiskleidė anksti – ir mokykloje, ir universitete jis aktyviai dalyvavo teatro ir diskusijų klubuose. Tuo laikotarpiu Džoisas taip pat parašė nemažai straipsnių bei mažiausiai dvi pjeses.
1904 metais Dubline Džoisas įsimylėjo kambarinę Norą Barnakl. Pirmasis jų pasimatymas įvyko birželio 16-ąją, vėliau įamžintas ir romane „Ulisas“. Netrukus pora palieka Airiją. Iš pradžių apsigyvena Italijoje, vėliau Paryžiuje, tuomet išvyksta į Ciurichą. Iki pat mirties Džoisai gyvens kontinentinėje Europoje, į Airiją sugrįždami tik neilgoms viešnagėms. Tam, kad pragyventų, Džoisas imdavosi bet kokio darbo ir dėkingai priimdavo visas pinigines savo talento gerbėjų dovanėles. Su Nora susituokė tik 1931 metais, prašomi dar 1907 m. gimusios dukters Liučijos, kuri kentėjo nuo šizofrenijos.
Nors pirmosios Džoiso publikacijos buvo kritiniai straipsniai, tačiau jau ir juos spausdindamas, rašytojas susidūrė su sunkumais ir priešiška reakcija. Visa tai stiprino rašytojo nuomonę, kad tuometė Airija, romantizuojanti keltišką praeitį, apsiribojanti patriotiniais šūkiais ir politikavimu, persmelkta veidmainiškos miesčioniškos moralės, yra pernelyg provinciali ir atsilikusi, kad joje galėtų rastis moderni kūryba. Realistinių novelių rinkiniu „Dubliniečiai“ (parašytas 1905–1908 m., išleistas 1914 m.), lyginamu su Antono Čechovo novelistika, siekiama Dubliną parodyti, anot autoriaus, kaip Airijos dvasinio paralyžiaus centrą.
1907 m., kai Džoisas išleidžia savo eilėraščių rinkinį „Kamerinė muzika“, jį ištinka pirmasis priepuolis ligos, nuo kurios vėliau jis praktiškai apanka. Rašytojas per keliolika metų patyrė net 25 akių operacijas - bet pagaliau ėmė pakankamai užsidirbti savo kūrybiniu darbu, kad atsidėtų vien tik jam. Labiausiai prie pagerėjusios padėties prisidėjo rašytojo kūrybos gerbėjai (tarp jų ir žymus poetas Ezra Paundas) ir leidėjai, kurie ėmėsi remti jį finansiškai.
Didžiausios šlovės Džoisas susilaukė 1922-aisiais, publikavęs garsųjį romaną „Ulisas“, tapusį XX a. Airijos simboliu ir enciklopedija. Kaip ir visuose kituose emigranto rašytojo kūriniuose, „Ulise“ kalbama apie Dubliną, su gausybe airiško sąmojo perteikiant juslinius ir dvasinius miesto aspektus - nuo filosofinių ar politinių dubliniečių ginčų iki miesto topografijos bei intymaus gyvenimo. Pagrindiniai romano veikėjai asociatyviai (o neretai ir parodijuojančiai) modeliuojami pagal Homero Odisėjos herojus: Odisėją, Telemachą ir Penelopę. Kruopščiai sukonstruoto romano skyriai ne tik atitinka atskirus antikinio epo epizodus – jiems būdingos vis kitos spalvų, kūno dalių, meno ar mokslo, vietos ir laiko, simbolių dominantės. Mito suaktualinimas, jo kaip pasakojimo pagrindo panaudojimas padarė didžiulę įtaką moderniajai ir postmoderniajai literatūrai. Ne mažiau įtakinga buvo Džoiso ištobulinta sąmonės srauto technika, viršūnę pasiekianti paskutiniame romano skyriuje.
Paskutinis Džoiso kūrinys – romanas „Finegano budynės“ (pradėtas rašyti 1923 m., išspausdintas 1939 m.) yra dar vienas milžiniškas literatūrinis eksperimentas. Čia atsisakoma tradicinio siužeto ir veikėjų, ypač plėtojamas žaidimas fonetiniais ir semantiniais žodžių sąskambiais, ištisus puslapius kalbama išgalvota futuristine kalba arba įvairių kalbų žodžių mišiniu, o pagrindinė romano tema yra sapnas. Tai vienas iš sunkiausiai skaitomų bei analizuojamų pasaulio romanų.
Antrasis pasaulinis karas Džoisą užklupo Paryžiuje. 1940 m. jis su šeima apsistojo pas draugus provincijoje. Mirė 1941 m. sausio 13 d. Ciuriche, nepakėlęs skrandžio opos operacijos.
