Emilis Zola (1840-1902 m.) – įtakingas prancūzų rašytojas, dramaturgas ir kritikas, natūralizmo krypties literatūroje pradininkas, taip pat svarbi Prancūzijos politinio liberalizavimo figūra. Geriausiais jo kūriniais laikomi romanai „Tereza Raken“ ir „Žerminalis“, taip pat yra garsūs kai kurie jo politiniai rašiniai. Už pastaruosius Zola netgi buvo atsidūręs kalėjime, tačiau vėliau reabilituotas.

Rašytojas gimė Paryžiuje, 1840 m. balandžio 2 d. Jo tėvas, Francas Zola, buvo kilęs iš Italijos ir dirbo paprastu inžinieriumi, bei vedė prancūzaitę Émilie Auber ir gavo Prancūzijos pilietybę.
E.Zola savo vaikystę praleido pietų Prancūzijoje, kur šeima persikėlė 1843 metais. Kai E.Zola buvo septyneri, mirė jo tėvas, palikdamas šeimą labai prastoje finansinėje padėtyje. Jo motina turėjo mažytį pensioną, kuris ir išlaikė šeimą.

1858 metais E.Zola su motina persikėlė į Paryžių, kur jaunuolis susipažino su dailininku Polu Sezanu ir pradėjo rašyti, veikiamas romantizmo. Su dailininku jo draugystė tęsėsi visą jaunystę, tačiau vėliau nutrūko. Savo įspūdžius iš boheminio menininkų gyvenimo E.Zola vėliau aprašė viename savo romanų „Šedevras“, išleistame 1886 m.

E.Zola motina tikėjosi, kad sūnus taps teisininku, tačiau jaunasis rašytojas neišlaikė egzaminų. Tuo metu E.Zola vertėsi ypač varganai, pasak pasakojimų, netgi maitindavosi žvirbliais, kuriuos gaudė spąstais ant savo palangės.

Padirbęs keletoje firmų kaip klerkas, E.Zola pradėjo rašyti laikraščiams. Nuo 1862 m. dirbo „Hachette“ leidykloje. Čia susipažino su žymiausiais ano meto rašytojais. Savo paties rašytojo karjeros pradžioje E.Zola parašė keletą novelių ir esė, 4 pjeses ir 3 romanus. Pirmoji jo knyga išėjo 1864 metais.

Nuo 1865-ųjų E.Zola pasišventė tik rašymui. Natūralistiniai jo kūriniai sulaukė didelio atgarsio. E.Zola tapo kovotoju už socialinį teisingumą. Savo karjera jis surizikavo 1898 m. sausio 13 d. išspausdintame atvirame laiške Prancūzijos prezidentui, pavadintame „J‘accuse..!“ (Aš kaltinu), kuriame jis apkaltino pastarąjį antisemitizmu ir neteisėtu Alfredo Dreifuso, apkaltinto tėvynės išdavyste, įkalinimu. Už šiuos pasisakymus rašytojas buvo nuteistas kalėti, tačiau pabėgo į Angliją. Vis dėlto, netrukus jis buvo reabilituotas ir grįžo į Prancūziją, vėliau reabilituotas buvo ir A. Dreifusas.

Būdamas iškiliausias natūralizmo atstovas ir teoretikas, E.Zola darė įtaką jaunesniajai rašytojų kartai, ypač savo eksperimentinių romanų ciklu „Rugonai Makarai“ (1871 – 1893 m.), į kurį surinkta daugiau nei 20 jo romanų, tarp jų ir „Nana“ (1880 m.), kurioje kalbama apie prostituciją, bei „Žerminalis“ (1885 m.), aprašantis kasyklų industriją. Šiame cikle aprašomos penkios dviejų šeimų kartos. Antrosios imperijos realybę E.Zola vaizdavo su mokslininko vertu kruopštumu, rašydamas kruopščiai nagrinėdavosi faktus, bendraudavo su aprašomos srities specialistais. Didžiausią dėmesį rašytojas skyrė veikėjų vaizdavimui, jo veikėjai turėdavo kovoti už savo būvį. Kūriniuose ryškus dėmesys socialinėms problemoms.

E.Zola mirė 1902 m. rugsėjo 28 d. keistomis aplinkybėmis, apsinuodijęs anglies monoksido dujomis, miegodamas savo namuose. Palaidotas Paryžiaus Panteone. Rašytojo draugai manė, kad jis buvo specialiai nunuodytas. Pasak kai kurių versijų, jo priešai užkimšo E.Zola namų kaminą, sukeldami dujų nuotėkį ir taip jį nužudydami.

Citatos:

- Menininkas be talento yra niekas, bet talentas be darbo taip pat yra niekas.

- Jeigu paslėpsite tiesą ir užkasite ją į žemę, ji būtinai išaugs ir įgis tokią jėgą, kad ištrūkusi nušluos viską savo kelyje.

- Moteris, kaip ir pinigas, eina iš rankų į rankas… Moteris, kaip ir pinigas, dažnai būna apgaulinga ir netikra… Be moters, kaip ir be pinigo, visi nerimsta…

- Moteris – tai ašis, apie kurią sukasi civilizacija.

- Net menkiausiai pažangai reikia ilgų kankinamo brendimo metų.

- Vienintelė laimė gyvenime - nuolatinis veržimasis į priekį.

- Moterys arba uždeda jums karūną ant galvos, arba užveržia kilpą ant kaklo.

- Jeigu nebūtų tikėjimo, žmonės vėl pavirstų gyvuliais.

- Meilę galima pajausti, bet ne pamatyti.