Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų. Jai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai iš netoliese esančio kaimo Fatimoje ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją, kaip kiekvieną dieną, visi trys kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Bet šviesa negeso ir staiga joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožančiumi rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą.
Pirmojo apsireiškimo metu, Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto Villa Nova de Ourem meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija - tik prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją ir, galiausiai, paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų.
1917 m. spalio 13-ąją į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožančiaus karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą. Žmonių minia, nors neregėjo Mergelės Marijos, matė kitus nepaprastus reiškinius: Saulės diskas nusidažė ryškiai raudona spalva, atrodė, kad Saulė dideliu greičiu skrieja link Žemės. Tas nepaprastas reginys buvo nufotografuotas ir nuotraukose užfiksuotus vaizdus galima matyti ir šiandien.
Bažnyčia dar 1930 m. oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą į Fatimos Mariją. Tais pat metais popiežius kaimą paskelbė piligrimystės vieta.
Visų trijų vaikų tolimesnis likimas susiklostė skirtingai. Mažajam Pranciškui Marto ir jo seseriai Jacintai greitai buvo lemta daug kentėti – abu jie tapo 1918 m. Didžiosios gripo epidemijos aukomis. Beveik dvejus metus trukusią ligą vaikai pakėlė didvyriškai, savo skausmus aukodami, kaip Marija prašė, už pasaulio taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulaukusi nė dešimties.
Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18-os stojo į vienuolyną. 2000-aisiais, prieš Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos mišias Fatimos bazilikos zakristijoje, popiežius Jonas Paulius II susitiko su seserimi Liucija. 2005 m. vasario 13 d. sesuo Liucija mirė. Netrukus, po pusantro mėnesio, į Amžinybę iškeliavo ir Jonas Paulius II.
Tais pačiais metais paskelbta ir taip vadinama trečioji Fatimos paslaptis. Visą XX-ąjį amžių buvo spėliojama, kokias tris žinias 1917 m. yra pasakiusi Marija piemenukams. Pirmosios dvi žinios atskleistos apie 1940–1950 metus: pirmoji apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir Antrojo pradžią, o antroji – apie komunizmo atsiradimą ir žlugimą, tačiau trečiąją Vatikanas ilgai laikė paslaptyje. Tik 2000 m. oficialiai buvo pranešta, kad trečioji žinia skelbė apie 1981 m. pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II.
Teigiama, kad Fatimoje yra pasveikę nemažai žmonių. 1967 m. gegužės 13 d., sukakus 50 metų nuo pirmojo apsireiškimo, Fatimoje susirinko beveik milijonas žmonių, o popiežius Paulius VI čia laikė mišias ir meldėsi už taiką.
Šių metų kovo 23 d. buvo pranešta, kad popiežius Pranciškus kanonizuos Pranciškų ir Jacintą Marto, lankydamasis Portugalijoje gegužės 12-13 dienomis, minint 100-ąsias Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo metines.
