Kaip tik tokį oro uostą Kanada turėjo vos 10 000 gyventojų turinčiame Ganderio miestelyje, Šiaurės Atlanto vandenyne esančioje Niufaundlando saloje. Kai čia netrukus nusileido 38 į JAV skridę lėktuvai, vietiniai gyventojai išskėstomis rankomis priėmė beveik 6 700 keleivių.
Miestelio gyventojų svetingumas netikėtiems svečiams sulaukė pagyrų visame pasaulyje ir netgi įkvėpė Brodvėjaus miuziklą.
„Labai daug žmonių stebisi ir sako, kad pasielgėme nuostabiai. Nemanau, kad tai buvo nuostabu. Paprasčiausiai taip jau reikėjo padaryti“, – kalbėjo buvusi mokytoja Diane Davis, kuri padėjo 750 žmonių, kurie buvo apgyvendinti miestelio pradinėje mokykloje.
Ganderiečiai net nesudvejoję tą patį padarytų ir dabar, kai pasaulis kenčia nuo susiskaldymo, terorizmo ir neapykantos. Gerumas jiems yra įgimta savybė – jie nežino, kaip kitaip gyventi.
„Manome, kad paprasčiausia gyvenime yra padėti kitiems. Negalima žiūrėti į kitų žmonių odos spalvą, religiją ar seksualinę orientaciją – į žmones reikia žiūrėti kaip į žmones“, – kalbėjo miestelio meras Claude‘as Elliottas.
Gyvenimas čia visiškai kitoks, negu dabar įprasta. Dauguma miestelio gyventojų nerakina nei savo namų, nei automobilio durų. Visi nuolatos labinasi. Žmonės puikiai pažįsta visus savo kaimynus, o kiekvieną jų ištartą sakinį puošia „mano meilė“ ar „brangusis“. Tačiau nerimas neaplenkia ir šios vietos. Jaudinamasi ne dėl miesto, jo ateities, ar to, ką jis atstovauja, o dėl likusio pasaulio ir ypač JAV, kurią kankina terorizmas, sukilėlių tautos, agresija bei smurtu pasibaigiantys protestai.
„Bijau net pagalvoti, kas bus po dešimties metų, jeigu ir toliau dėsis tokie dalykai. Jeigu nesustosime, pasaulis žengs 100 metų į praeitį“, – kalbėjo Elliottas.
Miestelis būtų smarkiai nuvertintas teigiant, jog lėktuvų keleivius ir įgulas gyventojai priėmė išskėstomis rankomis. Miestas dėl „lėktuvų žmonių“ padarė viską, ką tik galėjo.
„Nežinojome, kaip tai mus paveiks. Nežinojome, ar tie žmonės čia ir liks, ar tai geri žmonės, ar ne. Žinojome tik tiek, kad turime surasti jiems vietos ir jais pasirūpinti. Jie buvo čia ir jiems reikėjo mūsų pagalbos“, – pasakojo „Sweetapple Accounting Group“ verslo vadybininkė Linda Sweetapple.
Kol keleivių pilni lėktuvai stovėjo miestelio oro uoste, mieste virė veikla. Savanoriai ruošė laikinas prieglaudas – mokyklas, sporto sales, bendruomenės centrus, bažnyčias, stovyklas. Streikavę autobusų vairuotojai nusprendė pamiršti savo streiką. Miesto gyventojai pradėjo aukoti higienos priemones, drabužius, žaislus, rankšluosčius, dantų šepetėlius, pagalves, antklodes ir paklodes. Saugumo sumetimais keleiviams buvo uždrausta atsiimti savo bagažą.
Ganderiečiai pradėjo gaminti valgyti. Ištuštėjo parduotuvių lentynos. Prekių nebeliko ir vietiniame „Walmart“. Apatinis trikotažas tapo vienu paklausiausių ir prabangiausių produktų. Ganderio ledo ritulio arena pavirto į didžiausią pasaulio šaldytuvą.
Miestelio gyventojai gerumu dalinosi ir ateinančias penkias dienas. Jie vedėsi lėktuvų keleivius į ekskursijas, medžioklę, rinkti uogų bei iškylauti. Nors miestelio gyventojai atsisakė pinigų iš lėktuvų keleivių, vėliau pastarieji vis vien suaukojo miestui tūkstančius dolerių.
„Visa ta bendruomenė yra tarsi svetingumo, gerumo ir žmogiškumo pavyzdys. Jie mūsų laukė išskėstomis rankomis, drąsiai ir šiltai įsileido į savo namus. Tai man buvo protu nesuvokiama“, – pasakojo Robertas Steuberis, kuris lemtingąją dieną skrido lėktuvu iš Paryžiaus į Sent Luisą.
