Daugiau 
 

Gyvenimu liudijęs laisvę. Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti

03/16/2018 Aidas
ramanauskas 1083

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Sovietų Sąjungai 1944 m. antrą kartą okupavus Lietuvą, tūkstančiai Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. į miškus išėjo apie 30 tūkst. vyrų: vieni į partizanų gretas stojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties. Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Dar 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai pamažu ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas ir sritis. Partizanai savo veiklą reglamentavo įvairiais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką, vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais. Beveik dešimt metų – iki 1953 m. – trukusiame ginkluotame partizaniniame kare subrendo ir Pietų Lietuvos srities partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kaip partizanų organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado talentas, tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.

A. Ramanauskas-Vanagas Pietų Lietuvos srities partizanų laikraščio „Partizanas“ 1950 m. rugsėjo 28 d. numeryje publikuotame straipsnyje „Pogrindžio prasmė“ rašė: „Pogrindis yra visos tautos teisingiausias valios reiškėjas pasaulio akyse, pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo. Pogrindis – tai organizuota geriausių tautos sūnų ir dukrų kova ir protestas prieš smurtą“.

Būsimasis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, New Britain mieste. Į Lietuvą Ramanauskų šeima grįžo 1921 m. ir įsikūrė Seinų apskrityje Bielėnų kaime. Savarankiškai pasiruošęs stojamiesiems egzaminams, A. Ramanauskas 1936 m. įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Baigęs gimnaziją studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, o 1939 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1940 m. įgydamas leitenanto laipsnį. Karo mokyklos paskutiniosios laidos absolventas atsargos leitenantas A. Ramanauskas 1940 m. grįžo į Dzūkiją ir įsidarbino mokytoju Krivinių mokykloje netoli Druskininkų.

1941 m. birželį prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, A. Ramanauskas įsijungė į Birželio sukilėlių gretas, vadovavo Druskininkų apylinkėse veikusiam būriui. Po šešių savaičių Vokietijos okupacinei valdžiai galutinai suformavus civilinę administraciją ir jai perėmus krašto valdymą, Dzūkijoje veikę sukilėlių būriai išsiskirstė. A. Ramanauskas persikėlė į Alytų ir įsidarbino mokytojų seminarijoje, kurioje iki 1945 m. pavasario dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, fizinį lavinimą, pedagoginę praktiką bei karinio parengimo kursą.

1945 m. pavasarį metęs darbą seminarijoje, A. Ramanauskas balandžio 25 d. įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį, pasirinkęs slapyvardį Vanagas, ir jau kitą dieną tapo būrio vadu. Nuo pirmųjų vadovavimo būriui dienų iškėlė uždavinį vienyti neorganizuotai veikusias kovotojų grupes. Stiprėjant partizaniniam judėjimui ir gausėjant partizanų gretoms A. Ramanauskas-Vanagas iš Alytaus apskrities valsčiuose veikusių partizanų subūrė partizanų kuopą, kuri buvo įtraukta į Dzūkų grupę, vėliau, performuota į batalioną, tapo Merkio rinktinės dalimi. 1945 m. vasarą pradėjo eiti Dzūkų grupės Merkio rinktinės vado pareigas.

Dar dirbdamas Alytaus mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas pamilo seminarijos paskutiniojo kurso studentę Birutę Mažeikaitę, tačiau iškilus pavojui būti areštuotam ir saugumo organams spaudžiant bendradarbiauti, A. Ramanauskas, dar nesibaigus mokslo metams, turėjo trauktis iš legalaus gyvenimo ir įstojo į partizanų gretas. Netrukus, prieš pat baigiamuosius egzaminus, saugumui sužinojus apie B. Mažeikaitės ryšius su buvusiu mokytoju, ji taip pat buvo priversta slapstytis. 1945 m. spalio 7 d. pora slapta susituokė Nedzingės bažnyčioje. Sovietų saugumo persekiojama, B. Mažeikaitė-Ramanauskienė kurį laiką gyveno pusiau legaliai: svetima pavarde mokytojavo, buvo partizanų ryšininkė, turėjo partizaninį slapyvardį Vanda. 1948 m. ligoninėje Vilniuje, padedama pažįstamo gydytojo, svetima pavarde susilaukė dukters Auksutės.

1946 m. balandį A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Lietuvos partizanų A apygardos ir Tauro apygardos vadų pasitarime, kuriame buvo nutarta iš abiejų vienetų suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą. Kiek vėliau, sujungus A apygardą ir Dzūkų rinktinę, buvo įkurta Dainavos apygarda. 1946 m. birželį A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju.

1947 m. liepos 11 d. sovietų saugumo pajėgoms apsupus Punios šilą ir aptikus Dainavos apygardos vadavietę, kilo mūšis. Kautynėse sunaikintas visas Dainavos apygardos štabas. Mūšyje žuvo Dainavos apygardos vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, kiti štabo nariai buvo arba nukauti, arba paimti į nelaisvę. Vadovavimą apygardai perėmė A. Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. rugsėjį vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje, po slaptų rinkimų, A. Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos vadu. 1948 m. jis išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vadu. Tais pačiais metais A. Ramanauską pasiekė skaudi žinia: į Sibirą buvo ištremti tėvas, brolis ir sesuo. Visas šeimos turtas buvo konfiskuotas.

1949 m. vasario 2–22 d. A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris vyko Radviliškio apskrityje Minaičių kaime įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje. Suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, sudaryta vyriausioji Lietuvos partizanų vadovybė – Taryba ir Tarybos Prezidiumas. A. Ramanauskas-Vanagas, kartu su kitais partizanų vadais, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kuri skelbė, kad LLKS vadovaus nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui. Suvažiavime A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju. 1950 m. pradžioje pradėjo eiti LLKS gynybos pajėgų vado pareigas, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

A. Ramanauskas-Vanagas rūpinosi ne tik organizaciniais partizanų reikalais, kova su sovietų okupaciniu režimu, bet ir Lietuvos gyventojų savimone, stengėsi palaikyti jų viltis sulaukti Laisvės. Rūpinosi partizanams bei visuomenei skirtų leidinių leidyba. 1950 m. pradėjo rašyti atsiminimus „Partizanų gretose“ ir iki 1956 m. parašė 3 atsiminimų dalis.

1952 m. pabaigoje organizuoto ginkluoto pasipriešinimo baigtis iš esmės jau buvo nulemta. Partizanų gretos išretėjo, jų tarpusavio ryšių tinklas buvo sunaikintas, dalį iki tol buvusių patikimų ryšių į savo kontrolę perėmė sovietinis saugumas. Dėl to A. Ramanauskas-Vanagas ėmė vengti bet kokių kontaktų, slapstėsi vienas arba kartu su šeima. Saugumo sumetimais dažnai keisdavo gyvenamąją vietą, glaudėsi pas patikimais laikytus žmones.

A. Ramanauskas-Vanagas, nuo pat įstojimo į partizanų gretas, pateko į sovietinio saugumo akiratį. Jo paieškai sovietinis saugumas skyrė daug pastangų. Nuo 1955 m. sausio mėn. A. Ramanausko-Vanago paieška suintensyvėjo, jo paieškai LSSR KGB metė gausias pajėgas. Vien 1956 m. jo paieškai buvo užverbuota 30 naujų agentų, atnaujinti kontaktai su 20 iš agentūros sąrašų išbrauktų agentų.

1956 m. spalio 11 d. KGB gavo agento pranešimą apie A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos slapstymosi vietą. Juos išdavė KGB agentas, buvęs A. Ramanausko-Vanago bendramokslis Karo mokykloje Kaune Antanas Urbonas. A. Ramanauskas ir jo žmona buvo sulaikyti 1956 m. spalio 12 d. Kaune ir iš karto nugabenti į LSSR KGB vidaus kalėjimą Vilniuje. Nuo pat pirmųjų tardymo akimirkų žiauriai kankintas A. Ramanauskas jau po kelių tardymo valandų dėl itin sunkios būklės buvo nuvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Apgydytas A. Ramanauskas ir toliau dar beveik metus buvo kankinamas. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas A. Ramanauskui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. A. Ramanausko-Vanago palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

1957 m. gegužės mėn. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas B. Mažeikaitę-Ramanauskienę nuteisė 8 m. laisvės atėmimo bausme. Bausmę ji atliko Siblage, Kemerovo, Novosibirsko ir Tomsko sričių pataisos darbų lageriuose. Iš įkalinimo paleista anksčiau laiko 1959 m. gegužės mėn., B. Mažeikaitė į Lietuvą grįžo 1960 m. Mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Ramanauskui-Vanagui (po mirties) 1997 m. gruodžio 22 d. suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. – dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat įteisinti dar 1949 ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės suteikti apdovanojimai – 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. LR Prezidento 1998 m. kovo 3 d. dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus patarėja Edita Škirkaitė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu