Hansas Kristianas Andersenas (1805 m. balandžio 2 d. Odensėje – 1875 m. rugpjūčio 4 d. Kopenhagoje) – garsiausias danų rašytojas ir poetas. Visas pasaulis žino jo sukurtas pasakas apie bjaurųjį ančiuką, princesę ir žirnį, mažąją undinėlę.
Andersenas gimė 1805 m. balandžio 2 d., neturtingų tėvų šeimoje. Rašytojo tėvas buvo batsiuvys, o ir pats Andersenas, dar vaiku būdamas, mokėsi šio amato dirbdamas pameistriu fabrike. 1819 m., tesulaukęs keturiolikos, paliko savo gimtąjį miestą ir jau našle tapusią mamą, kuri dirbo skalbėja, ir išvyko į Kopenhagą, tikėdamasis tapti aktoriumi ar baleto šokėju. Visas jo išsilavinimas buvo šešeri metai skaitymo ir rašymo įgūdžių, kuriuos gavo Odensės miesto labdaros mokykloje varguolių vaikams. Nepaisant to, kad sostinėje mokėsi dainavimo ir šokio, galiausiai tapo rašytoju.
1833 m. Andersenui, kaip jaunam, daug žadančiam poetui, buvo paskirta karališkoji premija. Už gautus pinigus rašytojas daug keliavo; įspūdžius aprašė kelionių apybraižose. Gal todėl pirmojo pripažinimo Andersenas sulaukė ne tėvynėje, bet užsienyje - Vokietijoje ir Anglijoje.
1835 m. rašytojas išleido romaną „Improvizacija“, kuris buvo gerai sutiktas daugelio kritikų ir turėjo pasisekimą Danijoje bei užsienyje. Būtent šis kūrinys pirmasis išgarsino Anderseno vardą Europoje. Tais pačiais metais romanas buvo išverstas į vokiečių, o netrukus ir į švedų, rusų, anglų, olandų, prancūzų bei čekų kalbas. Vėliau Andersenas parašė dar penkis romanus, kurie taip pat buvo išversti į daugelį kalbų.
Pakylėtas pirmojo romano sėkmės Andersenas pradėjo rašyti pasakas vaikams. Pirmasis rinkinys buvo išleistas 1835 m. Pasaulinę šlovę jam pelnė jo „Pasakos, pasektos vaikams“ (1835–1848 m.). 1840 m. rudenį Andersenas leidosi į antrą ilgą kelionę po užsienį, kuri truko beveik 4 metus. Kelionių rezultatas buvo 1842 m. išleista kelionių knyga „Poeto turgus“.
Su humoru ir begale išmonės jis iš pradžių kūrė vaikams; vėliau savo pasakojimą praturtino subtilia ironija bei gyvenimo išmintimi, todėl jo kūrinius vis labiau ėmė vertinti ir suaugusieji. Anderseno pasakose, be turtingos, unikalios fantazijos, esama ir žiaurių skandinaviškų sagų atgarsių, ir pagrindinių romantizmo temų. Ryškiausi pavyzdžiai: „Karalaitė ant žirnio“, „Sniego Karalienė“, „Bjaurusis ančiukas“ bei „Naujieji karaliaus drabužiai“.
Tiesa, Andersenas niekada nelaikė savęs iškirtinai vaikų rašytoju ir labai įsižeisdavo, kai jį taip vadindavo. Stebuklingų nuotykių žanras (vok. Kunstmärchen, dan. kunsteventyr) europietiškojo romantizmo epochoje neturėjo įtraukęs vaikų auditorijos. Tokias pasakas kūrė Novalis, Hofmanas, tačiau vadinti jų vaikų autoriais niekas nedrįsdavo. Ir amžininkai literatūros kritikai niekada jo neglostė - Andersenas nepanėšėjo į pripažintus Europos autorius, o naujovių Danijoje nemėgo. Vokietijoje jį noriai spausdino, bet vokiečiai užtektinai turėjo ir savų rašytojų.
Be to, išmintingo romantiko kūne slypėjo pažeidžiama suaugusio vaiko siela. Kartais atrodydavo, kad didysis pasakininkas bijojo visko - taip baiminosi gaisro, kad nešiojosi su savimi virvę tam atvejui, jeigu reiktų skubiai šokti per langą. Kaip ir Gogolis, jis bijojo būti palaidotas gyvas. Kai sirgdavo, palikdavo ant naktinio stalelio raštelį: „Jums tik atrodo, kad aš numiriau“.
Andersenas buvo įsimylėjęs garsią švedų dainininkę Jeni Lind, bet atsako nesulaukė. Jis taip ir liko nevedęs. Garsiausias danų kūrėjas mirė Kopenhagoje 1875 m. rugpjūčio 1 d. Rašytojo atminimui Kopenhagos uoste pastatyta skulptūra, vaizduojanti vieną jo pasakų herojų – Undinėlę.
Šiandien Anderseno kūriniai išversti į daugiau nei 150 kalbų ir užima antrąją vietą po Biblijos. Jo plunksnai priklauso šeši romanai, viena apysaka, 51 pjesė, 25 kelionių apybraižos, 1 024 eilėraščiai, 7 satyros kūriniai ir 4 autobiografijos. Niekas negalėtų ginčytis, kad visas šis palikimas netelpa vien tik į vaikų literatūros rėmus.
