Diena, kai gimė „Dėdė Semas“
Daugelis žino apie „Dėdę Semą“ (angl. „Uncle Sam“) – personalizuotą JAV įvaizdį raudonais-baltais-mėlynais drabužiais. Tačiau mažai kas yra girdėjęs, kaip toks stiprus simbolis atsirado. Pasirodo, būtent rugsėjo 7 dieną visi amerikiečiai gali švęsti „Dėdės Semo“ gimtadienį. Kaip rašo „The New York Times“, lygiai prieš 205 metus, 1813-ųjų rugsėjo 7 dieną, JAV Niujorko valstijos Trojos miestelio laikraštis aprašė amerikiečių kareivių gretose paplitusį juokelį. Pradžia – maisto daviniai Tuo metu vyko JAV karas su Britų imperija – buvusia kolonijine šeimininke. Pasakojama, kad karinę bazę Trojoje pasiekdavo vietos mėsininko Samuelio Wilsono tiekiama jautiena. Kaip ir visus kitus kareiviams tiekiamus maisto produktus, jautienos statines žymėjo dvi raidės: U.S. Lakoniškas užrašas reiškė „Jungtinės Valstijos“ (angl. „United States“). Tačiau mėsininką Samuelį asmeniškai pažinoję kareiviai ilgainiui ėmė juokauti maistą gaunantys iš „Dėdės Semo“. Juokelis prigijo ir išplito toli už Trojos miestelio ribų. 1816 metais jis jau atsispindėjo pasirodžiusios Fredericko Augustuso Fidfaddy satyrinės knygos „Dėdės Semo nuotykiai ieškant prarastos garbės“ pavadinime. Nors amerikiečių istorikams yra pavykę rasti užuominų, kad „Dėdė Semas“ buvo minimas jau 1810 metais, kiti pabrėžia, kad frazė plačiau pasklido būtent straipsnio „Troy Post“ dėka. 50 tūkst. gyventojų turintis Niujorko valstijos miestelis iki šiol didžiuojasi „Dėdės Semo“ gimtinės šlove. 1961 m. rugsėjo 15 dieną JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad būtent Samuelis Wilsonas turi būti laikomas Amerikos liaudies simbolio – Dėdės Semo – provaizdžiu. Arlingtone, gimtajame Wilsono mieste, jam pastatytas paminklas. Menininkų indėlis Tiesa, dabartiniam „Dėdės Semo“ įvaizdžiui vien vardo nepakako. Itin svarbia sudėtine legendos dalimi tapo XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje paplitę politinių karikatūrų autoriaus Thomaso Nasto piešiniai. Būtent juose pasirodė Ameriką simbolizuojantis aukštas, pagyvenęs, barzdotas vyras su didele skrybėle. Kitas menininkas, Jamesas Montgomery Flaggas, praėjus daugiau nei 100 metų nuo įvykių Niujorko valstijos Trojoje, Europoje siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, sukūrė vieną žymiausių visų laikų karinių plakatų – rūsčiai žvelgiantį „Dėdę Semą“ su prierašu: „Man tavęs reikia JAV armijoje“. Nuo tos akimirkos užmiršti „Dėdės Semo“ įvaizdį pasidarė nebeįmanoma. Ilgainiui jis nustelbė kitus JAV simbolius, tokius kaip „Kolumbija“ (deglą laikanti deivė, ilgainiui pavirtusi „Ledi Laisve“ – Laisvės statula Niujorke) ir „Brolis Džonatanas“ (paskolinęs „Dėdei Semui“ nemažai aprangos detalių). JAV valdžios personifikacija Iki šios dienos netrūksta teigiančių, kad „Dėdė Semas“ pirmiausiai simbolizuoja būtent JAV federalinę valdžią, kai tuo metu „Kolumbija“ esąs amerikiečių nacijos simbolis. Tai suprantama, mat, kaip minėta, dėdės Semo vaizdinys buvo ypač svarbus, kai JAV nusprendė įsijungti į Pirmąjį Pasaulinį karą, tuomet ant agitacinių plakatų buvo vaizduojamas Dėdė Semas, kuris ragino JAV vyrus registruotis į kariuomenę. Nuo to laiko tapo įprasta apie JAV valdžią kalbėti, vartojant „Dėdės Semo“ įvaizdį. Versija su „rodančiu“ Dėde Semu buvo galiausiai atnaujinta ir perspausdinta verbuoti kareivius Antrajam pasauliniam karui. Atėjus taikiems laikams šis plakatas buvo daug kartų parodijuojamas. Valstybėse, kur stiprios antiamerikietiškos nuotaikos (o taip pat antiglobalistų demonstracijose ir panašiuose mitinguose) Dėdės Semo vaizdas dažnai siejamas su agresyviomis JAV ambicijomis. Dažniausiai Dėdės Semo maketas demonstracijose sudeginamas.

Neatpažinti skraidantys objektai
NSO arba neatpažintas skraidantis objektas – tai bet koks skraidantis objektas arba reiškinys, kurio prigimties nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Manoma, kad reiškinius, kuriuos galima pavadinti NSO, visame pasaulyje yra stebėję daugiau kaip 50 mln. žmonių. Populiariojoje kultūroje NSO dažniausiai siejami su nežemiškos kilmės objektais arba slaptais kariniais bandymais. Pirmieji pranešimai apie neatpažintus skraidančius objektus siekia senovinius laikus. 216 metais prieš Kristų vienas romėnų kareivis, apžiūrinėjęs Cerdenjos uosto gynybines sienas, pamatė, kad danguje pasirodė keistos valtys, o jo paties rankose esą užsiliepsnojo lazda. Kiti kareiviai Sicilijoje matė, kaip užsidegė jų ietys. Nuo Kaprio salos buvo matyti dideli apvalūs skydai, ir liudininkai šį įvykį aiškino kaip kovą tarp Mėnulio ir Saulės. Tokios asmenybės kaip faraonas Tutmozis III, Aleksandras Didysis, Timoleonas, Julijus Cezaris, Pompėjas ir Konstantinas Didysis taip pat buvo tarp liudininkų, kurie matė NSO antikos laikais. Anot pirmojo amžiaus istoriko Juozapo Flavijaus, jo laikais virš Jeruzalės buvo matomas skrendantis kardo pavidalo objektas. Keistų laivų vizitai užregistruoti ir viduramžiais. 1211 metais Kloeros (Airija) parapijiečiai po mišių eidami iš bažnyčios matė nusileidžiant iš dangaus inkaro pavidalo daiktą, o virš to inkaro matė laivą su trimis įgulos nariais. Nuo XV amžiaus laivai buvo vaizduojami ir paveiksluose, pavyzdžiui, Filipo Lipio mokyklos dailininkų paveiksle „Madona ir šventasis Džiovaninas“, kuriame NSO pavaizduotas danguje šalia Mergelės. Susidūrimų su NSO būta ir Naujajame Pasaulyje. 1527 m. konkistadoro Ernano Corteso metraštininkas Bernalas Diasas del Kastiljo aprašė tokį įvykį: „Meksikos indėnai pasakojo danguje matę kažkokį žalios ir raudonos spalvos daiktą, kuris buvo apvalus kaip vežimo ratas, o kartu su juo atskrido ilgas ir tiesus daiktas, kuris susijungė su raudonu daiktu. Ir kažkoks ilgas kalavijas, kuris buvo toks ilgas kaip nuo Panuko provincijos iki Teskuko miesto ir kuris nedingo iš dangaus daugiau negu dvidešimt dienų.“ XVI amžiuje virš Niurnbergo buvo matomi skraidantys cilindrai, o kažkokie ugniniai kamuoliai praskrido virš Bazelio miesto Šveicarijoje. XVII amžiaus pradžioje NSO esą skraidė virš Katalonijos ir pietų Prancūzijos. Vis dėlto moderniąją NSO istoriją skaičiuojame maždaug nuo 5-6 praėjusio amžiaus dešimtmečio. Tuo laikotarpiu labai daug tokių objektų pastebėta Jungtinėse Valstijose. Pasakota ir apie NSO grupes. Pirmąkart tokia grupė pastebėta 1951 m. rugpjūčio 25 d. Laboke (Teksaso valstijoje) ir ją buvo galima stebėti kelias naktis iš eilės. Trys Teksaso universiteto profesoriai vienu metu pamatė, kaip netvarkinga šviesų grupė be garso nuskrido dangumi. Po kelių dienų vienas 18-metis studentas nufotografavo V raidės forma skrendančius objektus. NASA oficialiai neigia NSO, kartais dar vadinamų skraidančiomis lėkštėmis, egzistavimą, tačiau pavieniai pareigūnai ir astronautai teigia matę NSO. Astronautas pulkininkas Gordonas Cooperis teigė matęs objektus, kurie skraidė šalia jo ir dar trijų lėktuvų rikiuotės. Jis teigė, kad tai buvo darniai išsirikiavusios 3 skraidančios lėkštės, greitai galėjusios pakeisti skridimo kryptį ir juos pralenkti. JAV astronautas Edgaras Mitchellas, „Apollo 14“ misijos dalyvis ir šeštasis žmogus pabuvojęs Mėnulyje, teigė, kad NSO egzistuoja ir ateiviai lankosi Žemėje, o NASA mėgina slėpti jų egzistavimą. Vis tik daugumą pastebėtų NSO galima paaiškinti racionaliai. Kartais tokius pasakojimus galima paaiškinti haliucinacijomis, sapnavimu dieną, masine isterija ar kitais psichologiniais bei socialiniais fenomenais. NSO egzistavimo skeptikai, kurie mano, kad tai natūralūs ar žmonių sukurti objektai, taip pat teigia, kad tokie objektai gali būti žmonių sukurti slapti kariniai aparatai, neatpažinti įprasti skraidantys aparatai, atmosferos tyrimams naudojami meteorologiniai balionai, eksperimentiniai orlaiviai, gamtos reiškiniai ar sąmoningos klastotės.  

Mintys apie mūsų Valančių
Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, labai sunkiu, kone beviltišku mūsų Lietuvai, jos kalbai laikotarpiu išaugo stiprus Žemaitijos ąžuolas – vyskupas Motiejus Valančius, lietuvių nacionalinė vertybė. Jo nuopelnai Lietuvai neišmatuojamai dideli. Vargu ar Lietuva kada nors dar turės tokį Milžiną.

Mirtinas debesis iš ežero
Prieš daugiau nei 30 metų dujų debesis Kamerūne nužudė 1700 žmonių. Tyli mirtis atsėlino iš Nioso ežero, tačiau mokslininkai iki šiol negali suprasti, kodėl dujos išsiveržė iš jo gelmių. Ketvirtadienis Niose gyvenantiems žmonėms yra svarbi diena. Kiekvieną ketvirtadienį kaime Kamerūno vakaruose vyksta turgus. Į turgų, norėdami parduoti savo gaminius, o paskui praleisti vakarą su draugais, suvažiuoja tūkstančiai žmonių. Ir 1986 m. rugpjūčio 21-oji buvo ketvirtadienis. Niose šurmuliuoja turgus, gyvai prekiaujama, mat tais metais gerai užderėjo kukurūzai. Niekas nepastebi, kad vos už trijų kilometrų vyksta keisti dalykai. Galvijų augintojai prieš keturias dienas pastebėjo, kad iš ežero, pavadinto kaimo vardu, kyla burbulai. Valstiečiams burbuliavimas pasirodė keistas ir nejaukus, jie grįžo į tolimesnius kaimus ir niekam nepasakojo apie tai, ką matė. Todėl Nioso gyventojai nenujaučia nieko bloga, kai ketvirtadienio vakare ežeras staiga pradeda gausti. Dundėjimas, kaip vėliau pasakojo liudytojai, truko kokias 20 sekundžių. Iš savo trobelių subėgę žmonės spokso į ežero pusę. Jie mato milžinišką fontaną ir didžiulį baltą debesį, kylantį iš Nioso ežero. Užburiantis gamtos reginys prie vaizdingo vulkaninės kilmės ežero jau po keliasdešimt sekundžių pasėjo mirtį. Debesį, kurį vėjas 70 km per valandą greičiu nešė link aplinkinių kaimų, sudarė didelės koncentracijos anglies dvideginis. Dujos yra sunkesnės už orą, todėl apylinkių žmonėms nebuvo šansų išsigelbėti. Ką tik šnekučiavęsi vyrai krinta be sąmonės, moterys nebejaučia rankų, vaikai lovelėse nustoja kvėpuoti, iš medžių krinta paukščiai. Tą ketvirtadienį per kelias valandas užduso daugiau kaip 1700 žmonių. Po kelių dienų lavonai ir tūkstančiai negyvų galvijų dar bus randami dvidešimties kilometrų spinduliu. Kai kurie katastrofą išgyvenusieji žmonės atsipeikėjo tik po 36 valandų. Nioso ežero tragedija Kamerūne sukėlė šoką, nugaišusių galvijų nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti keli kaimai. Po nelaimės į Kamerūną vyksta mokslininkai iš viso pasaulio. Juos visus gena klausimas: kas įvyko ir kodėl? Daugelis likusiųjų gyvų Nioso apylinkių gyventojų jau žino atsakymą: katastrofa įvyko dėl vieno genties vado prakeikimo. Gulėdamas mirties patale, jis įsakė jo geriausius galvijus paaukoti ežero dvasiai. Tačiau šeima prašymo neįvykdė ir supykęs vadas užtraukė bėdą visai apylinkei. Specialistai vietoje iš pradžių labai greitai rado atsakymą, kas būtent atnešė mirtį į derlingas žemes aplink ežerą. Dauguma išgyvenusiųjų pasakojo apie tokius pačius požymius: ežerui išsiveržus, jiems pradėjo svaigti galva, daugelis nebejautė galūnių, jautėsi apkvaitę ir galop prarasdavo sąmonę. Ir dar jie pasakojo apie aitrią smarvę, panašią į supuvusių kiaušinių arba parako - taip uoslės nervai reaguoja į apsinuodijimą anglies dvideginiu. Vienas Kamerūno geologas tuoj po nelaimės išmatavo, kad Nioso ežero lygis sumažėjo vienu metru. Mokslininkai pradėjo skaičiuoti ir nustatė: 200 m gylio ežero trūkstamo vandens apimtis atitinka apie 1,7 mln. tonų anglies dvideginio svorį. Ežero vanduo buvo prisotintas anglies dvideginio iš vulkaninių uolienų ežero dugne, kuris kaupėsi šimtmečius. Kodėl jis taip ilgai neišsiveržė? Ekspertai tai susiejo su nuolatos aukšta oro temperatūra Nioso ežero apylinkėse. Viršutinis vandens sluoksnis visąlaik buvo šiltas ir tarsi kamštis laikė dujas gilesniuose, vėsesniuose sluoksniuose. Bet kažkas kamštį ištraukė ir mirtį nešančios dujos staigiai išsiveržė į paviršių. Bet kas? Šį klausimą mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1986-ųjų vasaros. Viena specialistų grupė vis dar mano, kad dujas į viršų išstūmė požeminis vulkano išsiveržimas. Tačiau didžioji dalis geologų laikosi nuomonės, kad nuoslanka sujudino šiltesniuosius vandens sluoksnius ir sukėlė grandininę reakciją: gelmių vanduo iškilo, o sumažėjus slėgiui, anglies dvideginis išsilaisvino. Burbuluose jis prasiskynė kelią aukštyn, kartu nešdamas vis daugiau vandens, kol pagaliau ežere pliūptelėjo milžiniškas fontanas, o anglies dvideginis susiformavo į didelį debesį. Nuo tada Nioso ežeras vadinamas „ežeru žudiku“. Vyriausybė iškeldino kaimų gyventojus ir net liepė nugriauti namus, kad niekam nekiltų mintis grįžti. Tačiau derlingų žemių piečiau ežero patrauklumas buvo stipresnis už baimę arba valdžios draudimus: ganyklose vėl pradėta ganyti gyvulius, pakrantėse sėti kukurūzus - nepaisant to, kad jau 2001 m. Nioso ežero dugne vėl susikaupė dvigubai daugiau anglies dvideginio, nei išsiveržė 1986 metais...

Žvilgsnis į Dainuojančią revoliuciją
Lietuva yra (arba buvo) gerai žinoma dėl didžiulio savo indėlio į SSRS žlugimą, tačiau ne visi žino, kad iš tikrųjų ji vėlavo prisijungti prie Gorbačiovo perestroikos (persitvarkymo) ir buvo viena iš paskutinių šalių, priėmusi šiuos pokyčius. Be to, dar mažiau žmonių žino, kad Dainuojanti revoliucija prasidėjo ne jaunų žmonių, o senosios kartos lūpose.

Mindaugo Lietuva
Senovėje nebuvo tvirtų valstybes skiriančių sienų. Ir Lietuva jų neturėjo. Gyveno kelios baltų gentys greta viena kitos. Labiausiai jas vienijo kalba, nors ir turinti daug tarmių. Prūsai, latviai, lietuviai: aukštaičiai, žemaičiai – visi jie buvo baltai, turėjo daug bendrų papročių, bet gyveno savus gyvenimus. 

Julijus Cezaris
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. – 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) – Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Julijus Cezaris, garsusis romėnų karo ir politikos vadas, gimė Romoje, keistos politinės sumaišties periodu. II a. pr. Kr., po pergalės prieš Kartaginą, romėnai buvo sukūrę didžiulę imperiją. Tačiau karai suardė socialinę bei ekonominę Romos struktūrą ir nuskurdino daugelį valstiečių. Romos Senatas nesugebėjo efektyviai valdyti didelės imperijos. Įsigalėjo politinė korupcija, ir visi Viduržemio jūros regionai kentėjo nuo netikusio romėnų valdymo. Pačioje Romoje prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Julijus Cezaris buvo turbūt pirmasis svarbus politinis lyderis, aiškiai supratęs, jog demokratinės vyriausybės Romoje nebeverta išsaugoti. Jis buvo kilęs iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. 58 m. pr. Kr. trisdešimt dvejų Julijus Cezaris buvo paskirtas valdyti užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Cizalpinę Galiją (Šiaurės Italiją), Ilyriją (Adrijos jūros pakrantės regioną) ir Narboną Galiją (pietinę Prancūzijos pakrantę). Be to, tuo metu jis jau vadovavo keturiems romėnų legionams - maždaug dvidešimčiai tūkstančių vyrų. 58-51 m. pr. Kr. Cezaris su šiomis pajėgomis užkariavo beveik visą likusią Galiją - regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis bei prijungti visą teritoriją prie Romos. Galijos užkariavimas Cezarį, kuris jau buvo ryški politinė figūra, padarė populiariu didvyriu Romoje - jo politinių oponentų nuomone, pernelyg populiariu bei įtakingu. Pasibaigus jo karo žygiui, Senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo - ir turbūt teisingai, - kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros politiniai oponentai. Todėl 49 m. pr. Kr. sausio 10-11 d. naktį, atvirai nepaklusdamas Senatui, Cezaris pervedė savo karius ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp jo legionų ir Senatui lojalių pajėgų kilo karas. Jis truko ketverius metus ir 45 m. pr. Kr. kovo 7 d. paskutiniame mūšyje prie Mundos (Ispanijoje) baigėsi visiška Cezario pergale. Cezaris jau buvo padaręs išvadą, jog valdovu, kurio reikėjo Romai, gali tapti tik jis pats. 45 m. pr. Kr. jis grįžo į Romą ir tapo vienvaldžiu diktatoriumi. Tačiau aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų. 44 m. pr. Kr. kovo mėnesį Senato susirinkime grupė sąmokslininkų Cezarį nužudė. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Cezaris įnirtingai vykdė reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei neturtingųjų apgyvendinimo naujose imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą kelių tautų atstovams. Be to, jis planavo didžiulę statybų programą bei romėnų įstatymų kodifikaciją. Kadangi Cezario pergalę prie Mundos ir jo nužudymą Romoje skyrė vos metai, daugelis jo planų liko neįgyvendinti, ir sunku pasakyti, ar reikšmingas būtų buvęs jo valdymas, jeigu jis būtų gyvenęs. Iš visų jo reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko iki šiandienos. Niekas nepaneigs, kad Julijus Cezaris buvo viena talentingiausių politinių figūrų istorijoje: sėkmingas politikas, puikus karvedys, oratorius ir rašytojas. Jo knyga „Galų karo užrašai“ apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma lotynų literatūros klasika. Pats Cezaris buvo drąsus, energingas ir patrauklus vyras (jo garsiausias meilės nuotykis, žinoma, buvo romanas su Egipto karaliene Kleopatra). Tiesa, Cezario charakteris buvo dažnai kritikuojamas. Jis troško valdžios ir naudojosi savo politine padėtimi norėdamas praturtėti. Tačiau, priešingai daugeliui ambicingų politikų, Cezaris nesielgė klastingai ar negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su įveiktais oponentais romėnais. Daug pasako tai, kad iš žodžio „Cezaris“ kilo ir vokiečių imperatoriaus titulas „kaizeris“, ir rusų imperatoriaus titulas „caras“.

Kas toks buvo Andy Warholas?
Menininkas, kuris žinomas kaip Andy Warholas, gimė vardu Andrew Warhola 1928 metais, rugpjūčio 6 dieną, Pitsburge, Pensilvanijoje. Jo tėvai, Andrejus ir Julia Warhola, iš dabartinės Slovakijos imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, dar prieš gimstant Andrew.

Minimos 27-osios Medininkų tragedijos metinės
Liepos 31-ąją sukanka 27-eri metai nuo tragiškų įvykių Medininkuose.  1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai: Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius (dėl šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d.). Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.Šiai tragedijai paminėti liepos 29-31 dienomis vyks iškilmingi renginiai Vilniuje ir Medininkuose.Sekmadienį vyko tradicinis estafetinis bėgimas Medininkai-Vilnius.Pirmadienį vakare Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje vyks atminimo vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, kurį ves Medininkų tragedijos liudininkas Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas.Tragiškų įvykių Medininkuose dieną, liepos 31-ąją, bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, iškilmingas minėjimas vyks prie Medininkų memorialo ir Vilniaus Antakalnio kapinėse.Medininkų tragedijos minėjimo renginiuose dalyvaus žuvusiųjų giminės ir artimieji, Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Policijos ir Muitinės departamentų vadovai ir tarnautojai, įvairių valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų bei visuomenės atstovai. Lietuvos diplomatai bėgdami pagerbė Medininkų žudynių aukas Sekmadienį Užsienio reikalų ministerijos (URM) bėgikų komanda dalyvavo jau dvidešimt septintą kartą surengtame pagarbos bėgime „Medininkai - Vilnius“ ir 1991 metų liepos 31 dienos rytą tragiškai žuvusių Lietuvos Respublikos muitinės, policijos ir pasienio pareigūnų pagerbimo ceremonijoje.Užsienio reikalų ministerijos Bėgikų klubo suburta komanda kartu su daugiau kaip penkiais šimtais atminimo varžybose dalyvavusių bėgimo entuziastų iš Lietuvos ir užsienio įveikė simbolinį atstumą nuo Medininkų žudynių vietos iki Antakalnio kapinių. Kiekvienas bėgimo dalyvis nubėgo apie penkis kilometrus, taip pagerbdami nužudytų Lietuvos Respublikos pareigūnų atminimą, sakoma URM pranešime.Liepos mėnesio pabaigoje vykstantis estafetinis bėgimas „Medininkai - Vilnius“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Medininkų žudynių metines. Bėgimą organizuoja ir vykdo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.  

Kristupas Kolumbas
Kristupas Kolumbas (it. Cristoforo Colombo, 1451 m. Genujoje – 1506 m. Valjadolide) – Genujos jūrininkas, tarnavęs Ispanijai, tradiciškai vadinamas Amerikos atradėju.

Mūsų istorija - mūsų pasididžiavimas
Buvęs Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas dabar yra tik muziejininkas. Istorikas, knygų bei straipsnių autorius teigia, jei nebūtų Vilkaviškio krašto istorijos, nebūtų ir Lietuvos istorijos. Su istoriku, savivaldybės politiku kalbėjomės, kuo tokia reikšminga Vilkaviškio istorija. Kiekviename žingsnyje garbingus praeities ženklus aptinkantis vyras pastaruoju metu suka galvą, kaip susigrąžinti Lietuvai jos atgimimo šauklio Vinco Kudirkos klėtelę. Gal sukviesti neabejingus Vilkaviškio krašto žmones su plakatais „Grąžinkime Kudirkos klėtelę Lietuvai“ ir važiuoti prie Seimo?, - svarsto.

Kaip elgtis su kontroversiška istorija?
Toks žmogus, kaip partizanas Jonas Noreika-Generolas Vėtra, kuris, įrodyta, dalyvavo Holokausto procese, neturėtų būti herojus, LRT RADIJUI sako apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras. Vis dėlto Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė ragina nepamiršti, kad gyvenimas okupacijos sąlygomis buvo itin sudėtingas ir tai galėjo lemti tam tikrus sprendimus.