Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. – 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) – Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas.
Julijus Cezaris, garsusis romėnų karo ir politikos vadas, gimė Romoje, keistos politinės sumaišties periodu. II a. pr. Kr., po pergalės prieš Kartaginą, romėnai buvo sukūrę didžiulę imperiją. Tačiau karai suardė socialinę bei ekonominę Romos struktūrą ir nuskurdino daugelį valstiečių. Romos Senatas nesugebėjo efektyviai valdyti didelės imperijos. Įsigalėjo politinė korupcija, ir visi Viduržemio jūros regionai kentėjo nuo netikusio romėnų valdymo. Pačioje Romoje prasidėjo ilgas netvarkos periodas.
Julijus Cezaris buvo turbūt pirmasis svarbus politinis lyderis, aiškiai supratęs, jog demokratinės vyriausybės Romoje nebeverta išsaugoti. Jis buvo kilęs iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. 58 m. pr. Kr. trisdešimt dvejų Julijus Cezaris buvo paskirtas valdyti užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Cizalpinę Galiją (Šiaurės Italiją), Ilyriją (Adrijos jūros pakrantės regioną) ir Narboną Galiją (pietinę Prancūzijos pakrantę). Be to, tuo metu jis jau vadovavo keturiems romėnų legionams - maždaug dvidešimčiai tūkstančių vyrų.
58-51 m. pr. Kr. Cezaris su šiomis pajėgomis užkariavo beveik visą likusią Galiją - regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis bei prijungti visą teritoriją prie Romos.
Galijos užkariavimas Cezarį, kuris jau buvo ryški politinė figūra, padarė populiariu didvyriu Romoje - jo politinių oponentų nuomone, pernelyg populiariu bei įtakingu. Pasibaigus jo karo žygiui, Senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo - ir turbūt teisingai, - kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros politiniai oponentai. Todėl 49 m. pr. Kr. sausio 10-11 d. naktį, atvirai nepaklusdamas Senatui, Cezaris pervedė savo karius ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp jo legionų ir Senatui lojalių pajėgų kilo karas. Jis truko ketverius metus ir 45 m. pr. Kr. kovo 7 d. paskutiniame mūšyje prie Mundos (Ispanijoje) baigėsi visiška Cezario pergale.
Cezaris jau buvo padaręs išvadą, jog valdovu, kurio reikėjo Romai, gali tapti tik jis pats. 45 m. pr. Kr. jis grįžo į Romą ir tapo vienvaldžiu diktatoriumi. Tačiau aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų. 44 m. pr. Kr. kovo mėnesį Senato susirinkime grupė sąmokslininkų Cezarį nužudė.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Cezaris įnirtingai vykdė reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei neturtingųjų apgyvendinimo naujose imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą kelių tautų atstovams. Be to, jis planavo didžiulę statybų programą bei romėnų įstatymų kodifikaciją.
Kadangi Cezario pergalę prie Mundos ir jo nužudymą Romoje skyrė vos metai, daugelis jo planų liko neįgyvendinti, ir sunku pasakyti, ar reikšmingas būtų buvęs jo valdymas, jeigu jis būtų gyvenęs. Iš visų jo reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko iki šiandienos.
Niekas nepaneigs, kad Julijus Cezaris buvo viena talentingiausių politinių figūrų istorijoje: sėkmingas politikas, puikus karvedys, oratorius ir rašytojas. Jo knyga „Galų karo užrašai“ apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma lotynų literatūros klasika. Pats Cezaris buvo drąsus, energingas ir patrauklus vyras (jo garsiausias meilės nuotykis, žinoma, buvo romanas su Egipto karaliene Kleopatra).
Tiesa, Cezario charakteris buvo dažnai kritikuojamas. Jis troško valdžios ir naudojosi savo politine padėtimi norėdamas praturtėti. Tačiau, priešingai daugeliui ambicingų politikų, Cezaris nesielgė klastingai ar negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su įveiktais oponentais romėnais. Daug pasako tai, kad iš žodžio „Cezaris“ kilo ir vokiečių imperatoriaus titulas „kaizeris“, ir rusų imperatoriaus titulas „caras“.
