Tokia jau gyvenimo tikrovė, kad bėgant metams keičiasi žmonių kartos, keičiasi tautos gyvenimas ir nepastebimai tampa istorija. Per 95-erius muziejaus veiklos metus ne kartą keitėsi ir muziejaus statusas, ir pavadinimas, ir adresas, ir veiklos sritys.
Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas seniausių muziejų nepriklausomoje Lietuvoje. Senesni tik Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus. Visi trys muziejai, garbingų Lietuvos vyrų – Vlado Nagevičiaus, Pauliaus Galaunės, Vinco Ruzgo – bei jaunos ir ambicingos lietuvių inteligentijos iniciatyva įkurti, beveik kartu pradėjo savo veiklą. Jų pastangos ir veikla buvo vaisingos ir pateisino visos Tautos lūkesčius.
Švietimo ministerija, matydama sudėtingą tuometinių mokytojų padėtį ir mokymo priemonių trūkumą, 1922 m. žiemos atostogų metu surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą pradinėje mokykloje Prezidento g. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsakymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir paskyrė kuklius tris kambarius Laisvės al. 12.
1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muziejaus atidarymas. Iškilmėse dalyvavo ir kalbėjo Kauno miesto burmistras J. Vileišis, LR švietimo ministerijos Pradinio mokslo departamento direktorius Juozas Vokietaitis, Kauno miesto švietimo skyriaus vedėjas Laurynas Kairiūnaitis, Kauno miesto ir apskrities švietimo inspektorius Juozas Damijonaitis, Amerikos lietuvių „Sandaros“ įgaliotas atstovas J. Ivaškevičius, Kauno miesto valdybos mokyklų komisijos atstovai Aleksandras Timinskis ir K. Volockis, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos nariai Antanas Busilas ir Jurgis Gūžys bei kiti svečiai. Visi kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla, vadino jį kultūros židiniu, linkėjo jam pasisekimo, klestėjimo ir miesto valdžios dėmesio, ieškant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti.
Ir iš tiesų Kauno miesto valdžia tęsėjo žodį, parodydama pakankamą dėmesį kultūrai. 1923 m. muziejus buvo perkeltas į bent kiek erdvesnes uždaryto restorano patalpas Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos muziejaus netenkino. 1925 m. pradžioje miesto valdžia išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bibliotekos skaityklai jau tinkamesnes, erdvesnes, muziejaus reikmėms pritaikytas patalpas Laisvės al. 24. Šiose patalpose muziejus įsikūrė daug geriau. Jau turėjo specialiai muziejui pagamintų stiklinių vitrinų ir kitų baldų, nemažai įsigijo naujų eksponatų, pagerėjo muziejaus darbo sąlygos. Praėjus vos metams nuo muziejaus įkūrimo, muziejus jau turėjo šiuos skyrius: 1) Pedagogikos, 2) Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos, 3) Kraštotyros, geografijos, istorijos, 4) Matematikos, 5) Darbinio mokymo ir grafikos, 6) Rankdarbių. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę du būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis. 1937–1940 m. muziejuje veikė ir Egiptologijos skyrius, kuriame buvo eksponuojami doc. Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. m. e., mumija, kaukės ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti saugoti M. K. Čiurlionio dailės muziejui.
Muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, terariumuose – voveraitės, vėžiai, ropliai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kita. Šiuo kampeliu labai domėjosi muziejaus lankytojai, ypač vaikai.
Muziejaus organizatoriai neapsiribojo vien muziejine veikla. Pirmiausia pažymėtina, kad muziejus veikė kaip lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Kazys Sleževičius, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, Antanas Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, Antanas Busilas, Antanas Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir dar daug kitų tuometinio Kauno inteligentijos elito atstovų. Paskaitos buvusios labai įdomios ir populiarios. Salė visada buvo perpildyta paskaitų lankytojų. Iš viso surengta daugiau kaip 70 paskaitų, kurių klausėsi ne tik pedagoginė, bet ir plačioji Lietuvos visuomenė.
Kita muziejaus veiklos darbo forma – parodų rengimas. 1933 m. Ugniagesių rūmuose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti vėl į kitas patalpas) buvo surengtos trys užsienio šalių – čekų, latvių, rusų – vaikų literatūros parodos. Itin turtinga ir įdomi buvo Čekijos vaikų knygų paroda.
1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo Kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių darbų paroda. Tada Lietuvoje buvo daugiau kaip 130 Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo būrelių, kurie jungė 4 020 narių. Pedagoginis muziejus XX a. 4 deš. tapo Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo centru. Muziejus sukaupė apie 100 šią veiklą atspindinčių albumų iš viso pasaulio ir Lietuvos.
Per 1922–2017 m. muziejus patyrė ir konfliktinių situacijų, pvz., 1936 m., kada muziejus buvo iškraustytas į bibliotekos patalpas, nes reikėjo patalpų lombardui. „Kai burmistro pareigas ėjo Merkys, tai jo pavaduotojas pulk. Rusteika 1936 m. pareikalavo vieną pagrindinę salę ištuštinti ir perduoti miesto lombardui. Duodamas tokį parėdimą, Rusteika motyvavo tuo, kad lombardas duoda savivaldybei pelną, o muziejus tik nuostolį“, – atsiminimuose rašė V. Ruzgas. Kita konfliktinė situacija susiklostė 2000 m., kai norint grąžinti patalpas vienuolių bendrijai, muziejus buvo verčiamas išsikelti į gatvę arba net likviduotis. Tačiau įsikišus pedagoginei ir plačiajai visuomenei, konfliktas buvo išspręstas muziejaus naudai.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė įsibėgėjusius darbus. Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas žuvo. Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, kuriam vadovavo V. Ruzgas. 1958 m., tuometinio švietimo ministro M. Gedvilo įsakymu, Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų. Muziejininko Prano Juozapavičiaus (1917–1988) iniciatyva įrengta pirmoji naratyvi ekspozicija. 1979 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Žaliakalnyje – Žemaičių g. 85, kurios buvo specialiai pritaikytos muziejaus reikmėms. 1986 m. muziejaus direktoriaus Jono Bielskio (1938–2004) iniciatyva įrengta nuosekli, istorinė, mokslinė ekspozicija. 1997 m., minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, ekspozicija atnaujinta, papildyta atkurtos nepriklausomos Lietuvos mokyklų pertvarkos dokumentine, ikonografine, daiktine medžiaga. Vykdytos mokslinės ekspedicijos į lietuvių diasporos mokyklas Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, 1997 m. - į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.
2000 m. muziejus persikraustė vėl į naujas muziejui nepritaikytas buvusios profesinės mokyklos patalpas Vytauto pr. 52. Prasidėjo kapitalinis pastato remontas. Per tą laiką 2002 m. pasikeitė muziejaus steigėjas, muziejus pervardytas Kauno apskrities pedagoginiu muziejumi.
Pažymėtina, kad per 95 metų laikotarpį muziejui vadovauja tik ketvirtas direktorius. Muziejaus jubiliejaus proga tai kuklus bandymas pagerbti trijų muziejaus direktorių – Vinco Ruzgo, Benedikto Šukviečio ir Jono Bielskio – atminimą. Nuo 2004 m. muziejui vadovauja direktorė Živilė Jakaitė.
Po priverstinės pertraukos muziejus pirmuosius lankytojus pasitiko 2005 m., atverdamas duris į ką tik įkurtą V. Ruzgo memorialinį kambarį (aut. Jūratė Jagminienė, dail. Viktorija Paliokienė). O jau 2006 m. muziejus plačiai atvėrėme duris pedagoginei ir plačiajai visuomenei, pristatydamas naują, modernią, informatyvią, interaktyvią ekspoziciją „Iš amžių glūdumos į mus“, skirtą supažindinti lankytoją su švietimo raida Lietuvoje nuo pirmosios mokyklos prie Vilniaus katedros paminėjimo 1397 m. iki 1990 m. (aut. Gabija Mackevičiūtė, Jūratė Jagminienė, Edmundas Kazlauskas, dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė). Ekspozicija susilaukia daug teigiamų lankytojų įvertinimų – yra įdomi ne tik lietuviui, bet ir atvykusiam iš svetur.
2012–2016 m. atnaujintos ir retais eksponatais papildytos šios ekspozicijos: „Senosios gamtos mokslų mokymo priemonės. XX a. pirmoji pusė“, „Pasakyta – parašyta“, „XVII–XX a. švietėjai dailėje“. Esame parengę dešimtis edukacinių programų, orientuotų į skirtingas lankytojų amžiaus grupes. Muziejuje rengiamos tematinės, proginės, virtualios parodas iš muziejaus fondų ir kitos kūrybinės parodos. Organizuojamos konferencijos, seminarai, įvairūs renginiai, muziejininkai dalyvauja mokslinėse konferencijose, skaito pranešimus, rašo straipsnius, konsultuoja interesantus, dirba kitą šviečiamąjį darbą. Muziejaus rinkiniuose sukaupta per 50 000 eksponatų: retų lituanistinių knygų, periodinių leidinių, fotografijų, žymių pedagogų, švietimo įstaigų dokumentų, kitų muziejinių vertybių.
2011 m. muziejui grąžintas respublikinio muziejaus statusas, suteiktas Lietuvos švietimo istorijos muziejaus pavadinimas. Muziejaus steigėjo funkcijas vykdo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Šiandien naujais darbais pasitinkame muziejaus 95-ąsias įkūrimo metines. Maloniai kviečiame apsilankyti...
Jūratė Jagminienė,
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
