Didysis Jaltos konferencijos trejetas: V.Čerčilis, F. D. Ruzveltas ir J. Stalinas
Vėlyvą 1945 metų vasario 4-osios popietę Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų Didysis Trejetas – Franklinas D. Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis ir Josifas Stalinas - Livadijos rūmuose, esančiuose Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, Krymo pusiasalyje, už kelių kilometrų į pietus nuo Jaltos, užėmė savo vietas prie pasitarimų stalo.
Karas Europoje sparčiai artėjo prie galo. Vakarų fronte amerikiečiai, britai ir kitos sąjungininkų pajėgos 1944 metų gruodį sėkmingai atrėmė paskutinę Hitlerio ofenzyvą šiame kare, kai Vokietijos kariuomenė pamėgino veržtis per Liuksemburgo ir Belgijos teritoriją bei atkirsti britų pajėgas pietinėje Olandijoje nuo pagrindinių amerikiečių pajėgų šiaurinėje Prancūzijoje. Vakarų sąjungininkai vasarį jau buvo pasirengę pradėti savo puolimą į Vokietijos Reino sritį ir po to veržtis į pačią nacių Reicho širdį.
Jaltos konferencija, kartais vadinama Krymo konferencija ar slaptu pavadinimu „Argonautų susitikimas“, buvo 1945 m. vasario 4–11 d. vykęs karinis JAV, Jungtinės Karalystės ir Tarybų Sąjungos vyriausybių vadovų susitikimas, kuriuo nuspręsta denacifikuoti Vokietiją (uždraustas nacizmas), ją demilitarizuoti (nuginkluoti), demokratizuoti, susitarta dėl okupacijos zonų, dėl karo nusikaltėlių, bei JTO įkūrimo. Bet svarbiausia – F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atidavė savo sąjungininkui Stalinui Baltijos valstybes ir vos ne pusę Europos. Taigi Jaltos konferencijoje ilgiems dešimtmečiams buvo nulemtas tų valstybių likimas.
Kalbant apie Jaltos konferenciją, vertėtų tai vertinti daugiau kaip dvejeto – Stalino ir pasidavusio jo įtakai JAV prezidento F.Ruzvelto – suokalbį. Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis, nors ir pasirašęs po šio sandėrio dokumentais, neturėjo kur trauktis. Mat frontuose dominavo Sovietų Sąjunga ir JAV, todėl V.Čerčilio pastangos išgelbėti nuo bolševikinės okupacijos bent dalį Europos davė labai mažai vaisių. Tiesa, V.Čerčiliui pavyko išgelbėti nuo komunistinio košmaro Graikiją, kur vietiniai komunistai rengėsi paimti valdžią. Tik V.Čerčilio ryžtingumo dėka 1944 metų gruodį, kai komunistai jau buvo užėmę Atėnus, į Graikiją buvo pasiųsta apie 60 tūkstančių britų karių, kurie ir išgelbėjo Graikiją nuo komunistų įsigalėjimo.
1945 metų Jaltos konferencijos nutarime buvo rašoma: „SSRS, Didžioji Britanija ir JAV yra pasiryžusios būsimuoju taikos laikotarpiu išlaikyti tą tikslų ir veiksmų vienybę, kuri dabartiniame kare padarė pergalę galimą ir neabejotiną. Tiktai toliau vykstant ir didėjant mūsų trijų šalių bendradarbiavimui bei savitarpio pagalbai gali būti įgyvendintas kilniausias žmonijos siekimas – tvirta ir ilga taika“. Tai, žinoma, buvo tuščia deklaracija. Stalinas jau buvo užgrobęs didžiules Rytų ir Vidurio Europos teritorijas ir apie taiką galvojo mažiausiai.
Įdomu, kad, vos mėnesiui praėjus po Jaltos konferencijos, 1945 metų kovą, V.Čerčilis rašė, ką jis galvoja apie bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga karui baigiantis ir jam pasibaigus: „Pirma, Sovietų Rusija tapo mirtina grėsme laisvajam pasauliui; antra, reikia skubiai sudaryti naują frontą prieš jos veržlų žygiavimą; trečia, šis frontas Europoje turi eiti kuo toliau į Rytus; ketvirta, svarbiausias ir tikrasis Didžiosios Britanijos ir Amerikos kariuomenių tikslas – Berlynas; penkta, Čekoslovakijos išvadavimas ir Amerikos kariuomenės įžengimas į Prahą turi svarbią reikšmę; šešta, Vieną ir iš esmės visą Austriją turi valdyti Vakarų valstybės…“ Kiek vėliau, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, V.Čerčilis sakė, kad laisvajam pasauliui būtų katastrofa, jeigu JAV ir Didžioji Britanija tvirtai laikytųsi faktiškai Stalino padiktuotų Jaltos konferencijos nutarimų. V.Čerčilis, kaip parodė pokario istorija, buvo visiškai teisus, ir praėjo keli „šaltojo karo“ dešimtmečiai, kol, anot buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano, blogio imperija subyrėjo.
Taigi V.Čerčilis labai greitai atsipeikėjo po Jaltoje įvykusios faktiškos Vašingtono ir Londono kapituliacijos ir 1946 m. kovo 5 d. Fultone, JAV, pasakytoje garsiojoje kalboje pareiškė, jog dabar pasauliui gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo pavojus, ir šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga bei jos organizuotas tarptautinis komunistinis judėjimas. Bet jau buvo per vėlu: F.Ruzveltas su V.Čerčiliu, Jaltoje sutikę atiduoti „generalisimui“ Stalinui užgrobtas Europos teritorijas, daugiau kaip penkiems dešimtmečiams išbraukė jas iš pasaulio žemėlapio. Ne tik politinio, bet ir geografinio.
Ta proga vertėtų prisiminti, ką kalbėjo buvęs Jungtinių Tautų sekretorius, buvęs Libano užsienio reikalų ministras daktaras Š.Malikas dar 1960 metais: „Galbūt liūdniausias faktas Vakaruose yra pasitenkinimas savimi, savęs aukštinimas, ištižimas, apsnūdimas ir ryžto stoka, bendras nuosmukis, nekritiškas pasirengimas eiti į „taikingą koegzistenciją“.“ Paprasčiau tariant – ėjimas su velniu obuoliauti.
