Jei Skvernelis taptų Prezidentu, Lietuva pasuktų Vengrijos keliu
Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams. Valstiečiams būtinos pergalės Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu. R.Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos. Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika.. Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui? Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio. S.Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje. Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos. Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė? Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“ „Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan. Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas. Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija. Kęstutis Masiulis, Seimo narys

JAV Artimuosiuose Rytuose: drastiški pokyčiai
Prieš ketvirtį amžiaus JAV prezidentas Billas Clintonas stebėjo, kaip Baltųjų rūmų pievelėje palestiniečių lyderis Yasseras Arafatas ir Izraelio ministras pirmininkas paspaudžia vienas kitam ranką, sutvirtindami Oslo susitarimus. 1979-aisiais Jimmy Carteris „Camp David“ priėmė Izraelio ir Egipto lyderius, o šis susitikimas tapo dar vienu neišdildomu diplomatijos istorijos momentu. Donaldas Trumpas gali tik svajoti, kad tokia scena galėtų vykti jo akivaizdoje. Respublikonų lyderiui stojus prie šalies vairo, Amerika kaip niekada anksčiau nutolo nuo savo tradicinio – tarpininkės – vaidmens ilgame Artimųjų Rytų taikos procese. Užsienio politikos naujokas Trumpas tapęs prezidentu žadėjo, kad padės pasiekti „galutinį susitarimą“ tarp Izraelio ir palestiniečių. Jis pavedė savo žentui ir įtakingam patarėjui Jaredui Kushneriui vadovauti nedidelei grupei pareigūnų, kurie buvo įpareigoti įgyvendinti šį tikslą. Akivaizdu, kad nuo Trumpo išrinkimo prezidentu situacija drastiškai pasikeitė. Iš pradžių palestiniečiai suteikė nenuspėjamam prezidentui pasitikėjimo kreditą. Tačiau praėjusių metų pabaigoje jie įšaldė visus kontaktus su Vašingtonu, Trumpui nusprendus pripažinti Jeruzalę žydų valstybės sostine. Tokiu būdu buvo peržengta palestiniečių lyderių nubrėžta raudonoji linija ir sutryptas ne vieną dešimtmetį galiojęs tarptautinis konsensusas, kad dėl Šventojo miesto statuso turi būti susitarta derybų keliu. Nutrūkus Vašingtono ir palestiniečių ryšiams, Trumpo administracija ėmėsi dar aktyvesnių pastangų nubausti palestiniečių lyderius ir įspeisti juos į kampą, kad šie sugrįžtų į derybas su Izraeliu. JAV nutraukė pagalbą palestiniečiams ir sustabdė finansavimą Jungtinių Tautų agentūrai, besirūpinančiai 3 milijonais palestiniečių pabėgėlių. Vašingtonas ilgą laiką buvo JT Pagalbos ir darbų agentūros Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA) didžiausias donoras. Be to, pirmadienį Vašingtonas nurodė uždaryti Palestinos išvadavimo organizacijos (PLO) atstovybę JAV sostinėje. Tai padaryta praėjus ketvirčiui amžiaus po to, kai PLO lyderis Arafatas apsilankė Baltuosiuose rūmuose. Trumpas sako norįs pasiekti „taiką per jėgą“ – tačiau ar tai dar įmanoma? JAV pareigūnai „mano, kad galima įtikinti palestiniečius, kad jie pralaimėjo ir turi sutikti su bet kokiu jiems pasiūlytu planu, galbūt numatančiu tam tikrą ribotą autonomiją su tam tikromis ekonominėmis paskatomis“, sakė Michele Dunne iš strateginių studijų centro „Carnegie Endowment for International Peace“ (CEIP). Anot jos, amerikiečiai, regis, siekia pašalinti nuo derybų stalo opiausius klausimus – dėl Jeruzalės statuso, palestiniečių teisės grįžti ir palestiniečių valstybingumo. „Suprantama, tie klausimai tebėra itin svarbūs palestiniečiams, taip pat daugeliui kitų arabų ir musulmonų“, – pažymėjo Dunne ir pridūrė: „Mažai tikėtina, kad palestiniečiai dėl to nusileistų.“ Palestiniečių vadovybė nepripažino Trumpo kaip Artimųjų Rytų taikos proceso tarpininko, nors šis vaidmuo Vašingtonui priklausė ne vieną dešimtmetį. Tačiau tai visiškai nestebina diplomato veterano Aarono Davido Millerio, kuriam teko vesti derybas Artimųjų Rytų klausimais dirbant tiek respublikonų, tiek demokratų administracijose. Anot jo, Vašingtonas iš tiesų niekada nebuvo „sąžiningas tarpininkas“. „Mūsų santykiai su Izraeliu neleido mums būti sąžiningu tarpininku“, – sakė Milleris naujienų agentūrai AFP. „Tam tikru metu galime būti tuo, ką aš vadinu veiksmingu tarpininku. Kartais pasinaudodavome tais santykiais susitarimams tarp arabų ir Izraelio pasiekti“, – sakė jis, kaip pavyzdį pateikdamas „Camp David“ ir Oslo susitarimus. „Dar nesu matęs administracijos, kuri taip neįprastai uoliai palaikytų Izraelį ir būtų taip priešiškai nusiteikusi palestiniečių atžvilgiu šioje taikos lygtyje“, – kalbėjo jis. Šis klausimas toks pavojingas, kad Kushnerio komanda vis neranda tinkamo meto pristatyti visų nekantriai laukiamą taikos planą – jo paskelbimas daug kartų buvo atidėtas. Tačiau Baltieji rūmai tvirtina, kad planas visgi yra. „Tai nepaprastai ambicingas projektas, kurio ėmėsi ši administracija, – pirmadienį sakė prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas. – Jautrumas ir tinkamo laiko jį pristatyti parinkimas yra sudėtingi klausimai.“

JAV prieš TBT
Ilgą laiką buvę įtempti JAV santykiai su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu (TBT) pirmadienį galutinai nutrūko, kai ne vieną dešimtmetį juos temdę Vašingtono įtarimai dėl šio teismo ir jo jurisdikcijos virto atviru priešiškumu ir grasinimais imtis sankcijų, jei jis imsis tirti amerikiečių karių veiklą Afganistane. Šis teismas buvo įkurtas 2002 metais teisti už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui bei genocidą, įvykdytus teritorijose, kur už juos atsakingi asmenys galėtų išvengti patraukimo atsakomybėn. TBT jurisdikciją pripažįsta 123 valstybės. Boltonas tai pareiškė Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių metinių išvakarėse, TBT teisėjui ruošiantis greitai paskelbti sprendimą dėl prokurorų prašymo oficialiai pradėti tyrimą dėl karo nusikaltimų, kuriuos nuo 2003 metų gegužės Afganistane galimai įvykdė šios šalies nacionalinės saugumo pajėgos, Talibanas ir Hakanių tinklo kovotojai, taip pat JAV pajėgos ir žvalgyba. Amerikiečių kariai, be kita ko, įtariami kankinimu ir neteisėtu laisvės atėmimu. „Tarptautinis baudžiamasis teismas nepriimtinai kelia grėsmę Amerikos suverenitetui ir JAV nacionalinio saugumo interesams“, – sakė Boltonas, kalbėdamas Vašingtone įsikūrusioje organizacijoje „Federalist Society for Law and Public Policy Studies“. Jis taip pat pasmerkė palestiniečių pastangas pasiekti, kad Izraelis būtų teisiamas dėl karo nusikaltimų už savo politiką Vakarų Krante, Rytų Jeruzalėje ir Gazoje. Pasak prezidento patarėjo, Jungtinės Valstijos panaudos „bet kokias reikalingas priemones“ amerikiečiams ir Vašingtono sąjungininkių, tokių kaip Izraelis, piliečiams apsaugoti nuo „neteisingo šio nelegitimaus teismo baudžiamojo persekiojimo“. Baltieji rūmai pareiškė, kad tiek, kiek leis šalies įstatymai, Donaldo Trumpo administracija uždraus TBT teisėjams atvykti į Jungtines Valstijas, imsis sankcijų prieš jų lėšas JAV finansų sistemoje ir persekios juos baudžiamąja tvarka. „Nebendradarbiausime su TBT“, – sakė Boltonas ir pridūrė, kad „visais atžvilgiais TBT mums jau yra miręs“. Žmogaus teisių organizacijos griežtai pasmerkė tokią poziciją ir sakė, jog tai yra dar vienas pavyzdys, kaip Trumpo administracija atsisako JAV lyderystės reikalaujant atsakomybės už sunkius pažeidimus.  „Bet kokie Jungtinių Valstijų veiksmai, kuriais būtų siekiama sužlugdyti tyrimus dėl Afganistano ir Palestinos, parodytų, kad šiai administracijai labiau rūpi pamaloninti užkietėjusius žmogaus teisių pažeidėjus ir užkirsti kelią nuodugniam Amerikos elgesio Afganistane patikrinimui, užuot palaikius nešališką teisingumą“, – pažymėjo žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ (HRW). Nuo tada, kai buvo įkurtas, TBT pareiškė kaltinimus dešimtims įtariamųjų, tarp jų buvusiam Libijos diktatoriui Muamarui Khadafi, kuris buvo nužudytas sukilėlių nespėjus jo areštuoti, taip pat Sudano prezidentui Omarui al Bashirui, kaltinamam įvairiais nusikaltimais, įskaitant genocidą Darfūre. Bashiras tebėra laisvėje, kaip ir Ugandos karo vadas Josephas Kony, buvęs tarp pirmųjų sukilėlių, kuriems TBT 2005 metais pateikė kaltinimus. Teismas iki šiol nuteisė tik aštuonis kaltinamuosius. Virtinė valstybių, tarp jų net trys iš penkių nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių – JAV, Rusija ir Kinija – nėra prisijungusios prie Romos Statuto, kuriuo buvo įsteigtas TBT. Tuo tarpu Burundis ir Filipinai anksčiau šiais metais paskelbė, jog traukiasi iš TBT - šis sprendimas įsigalios kovo mėnesį. Billo Clintono administracija 2000-aisiais pasirašė Romos Statutą, tačiau turėjo rimtų abejonių dėl jo jurisdikcijos aprėpties, todėl taip ir nepateikė jo ratifikuoti Senatui. Daug senatorių iš abiejų partijų labai neigiamai žiūrėjo į TBT, nes laikė jį grėsme Amerikos suverenitetui. Kai 2001-aisiais prezidentu tapo George'as W. Bushas, jo administracijos pastangomis buvo priimtas Amerikos ginkluotųjų pajėgų narių apsaugos įstatymas (American Service Members Protection Act), kuriuo siekta suteikti amerikiečių kariams imunitetą nuo potencialaus TBT baudžiamojo persekiojimo. Busho pirmoji administracija ėmėsi diplomatinių žingsnių įtikinti prie TBT prisijungusias valstybes pasirašyti susitarimus dėl Romos Statuso 98-ojo straipsnio, kurie neleistų toms šalims inicijuoti amerikiečių baudžiamojo persekiojimo tame teisme, nes priešingu atveju jų atžvilgiu būtų imtasi sankcijų. Šios pastangos buvo sėkmingos – susitarimus pasirašė daugiau nei 100 valstybių. Visgi kai kurie tų susitarimų taip ir nebuvo oficialiai ratifikuoti. Per Busho antrąją kadenciją JAV požiūris į TBT kiek pasikeitė, pasauliui su siaubu stebint, kaip vykdomas genocidas Sudano vakariniame Darfūro regione. Administracija neprieštaravo TBT tyrimui dėl Darfūro ir pasiūlė ribotą pagalbą. Baracko Obamos administracija išplėtė bendradarbiavimą ir pasiūlė TBT papildomą pagalbą jam vykdant tyrimą dėl tuo metu Ugandoje veikusios sukilėlių Viešpaties pasipriešinimo armijos ir jos aukščiausios vadovybės, įskaitant Kony. Pirmadienį Boltonas faktiškai parodė, kad Vašingtonas atgręžė nugarą TBT, apkaltinęs jį korupcija ir neveiksmingumu. Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais neslėpė pasipiktinimo dėl teismo pozicijos, kad neprisijungusių šalių piliečiai priklauso jo jurisdikcijai.

Diplomatija pakibo ant plauko
Birželio mėnesį pasaulį apskriejo netikėtas JAV prezidento pareiškimas – JAV vienašališkai nusprendė stabdyti bendras karines pratybas su Pietų Korėjos kariais, taip siekiant sumažinti įtampą pusiasalyje. Tokį pareiškimą Donaldas Trumpas padarė per daug dėmesio sulaukusį susitikimą su Š. Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu. Toks netikėtas pareiškimas sukėlė nuostabą Pentagone ir Seule, o prezidento kritikai akcentavo, kad nuolaidų totalitarinaim režimui imtasi nesulaukus jokių konkrečių garantijų iš priešingos barikadų pusės. Plati „denuklearizacijos“ sąvoka ir jokių konkrečių įsipareigojimų iš Š. Korėjos pusės nebuvimas suteikė Kim Jong Unui daug laisvės interpetuoti susitikimo rezultatus ir tuo pačiu pavaizduoti šį susitikimą kaip didžiulę sėkmę režimui. Tačiau nepaisant skambių lyderių pareiškimų per susitikimą, diplomatija ėmė akivaizdžiai strigti. Rugpjūčio pradžioje Jungtinių Tautų inspektoriai paskelbė savo išvadas – Š. Korėja toliau tęsia savo branduolinę programą. JT ataskaitoje skelbta, kad „Šiaurės Korėja nesustabdė savo branduolinės ir raketų tobulinimo programų ir toliau pažeidinėja Saugumo Tarybos rezoliucijas“. Tai netruko išprovokuoti ir JAV atsaką. „Nėra jokių ateities planų nutraukti bendras Jungtinių Valstijų ir Pietų Korėjos karines pratybas Korėjos pusiasalyje", – šį antradienį pareiškė JAV gynybos sekretorius Jimas Mattisas. Toks pareiškimas nutolsta nuo birželio mėnesį pasigirdusio pranešimo, jog kariniai manevrai su Pietų Korėja bus nutraukti „neribotam laikui“, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas per susitikimą su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu pasakė, jog Amerika sustabdys karines pratybas su Pietų Korėja. Gresiant JAV ir Šiaurės Korėjos diplomatinių pastangų aklavietei, tai yra naujausias ženklas, kad Trumpo administracija neketina daryti nuolaidų Kim Jong Unui be realių Šiaurės Korėjos žingsnių branduolinio nusiginklavimo link. „Šiuo metu neturime planų stabdyti tolesnes pratybas“, – antradienį žurnalistams sakė Mattisas. Dėl minėto prezidento sprendimo rugpjūčio mėnesį neįvyko JAV ir Pietų Korėjos karinės pratybos „Freedom Guardian“. Trumpas birželio mėnesį leido suprasti, kad tokiu žingsniu Jungtinės Valstijos bando išlaikyti šiaurės korėjiečius prie derybų stalo, kol abi pusės produktyviai dirbo. „Mes sustabdysime karines pratybas, kurios sutaupys mums daugybę pinigų, kol nepamatysime, kad būsimos derybos vyksta ne taip, kaip turėtų, – birželio mėnesį per viršūnių susitikimą Singapūre sakė Trumpas. – Mes sutaupysime milžiniškus pinigus. Be to, manau, kad jos yra labai provokuojančios“. Mattisas paaiškino, kad pratybos buvo nutrauktos gera valia, kad būtų „sutepti ratai“ JAV ir Šiaurės Korėjos deryboms. Antradienį jis atkartojo šią mintį ir paliko atvirą galimybę ateityje vėl sustabdyti pratybas, jeigu tai leistų pradėti derybas. „Dabar aš neturiu krištolinio rutulio. Pamatysime, kaip plėtosis derybos, – sakė Mattisas. – Leiskime dirbti diplomatams. Mes visi žinome, kokios svarbos klausimą jiems tenka spręsti, ir mes, kaip jau sakiau, stengsimės palaikyti diplomatus“. Jungtinės Valstijos Pietų Korėjoje turi maždaug 28500 karių. Tačiau Mattisas ateityje numatytas JAV ir Pietų Korėjos pratybas vengė charakterizuoti kaip provokuojančias. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ėmėsi milžiniškos rizikos, surengdamas viršūnių susitikimą su Kim Jong Unu ir pavadindamas jį pribloškiančia ir istorine sėkme. Dabar, kai diplomatiniai ryšiai su Pchenjanu yra atsidūrę aklavietėje ir pradėjo kilti įtampa, gali tekti mokėti už šį lošimą. Tiesa, pasaulis dar nėra atsidūręs ties karo slenksčiu ir tarp Trumpo bei izoliuotos valstybės dar nesigirdi „ugnies ir įsiūčio“ retorikos, kuri praėjusiais metais buvo sukėlusi baimę dėl karo. Tačiau jei augantis nerimas tarp JAV ir Šiaurės Korėjos virs ilgiau užsitęsusiu diplomatinės iniciatyvos sąstingiu, baimė dėl konflikto, Korėjos pusiasalyje galinčio pražudyti milijonus gyventojų, gali sugrįžti. Be rizikavimo žmonių ir geopolitikos kortomis, Trumpui grėstų ir asmeninis nemalonus politinis pralaimėjimas, jei paaiškėtų, kad prestižas, kurį jis investavo į šį procesą, nedavė jokio rezultato. Žalos gali patirti ir respublikonų lyderiai, kurie, artėjant sudėtingiems vidurio kadencijos rinkimams, Trumpą bando vaizduoti kaip tikrą valstybininką. Tačiau pažangos stoka siunčia nerimo signalą daugeliui užgrūdintų Vašingtono užsienio politikos lyderių ir tokia padėtis gali būti tiesioginis rezultatas to, kad JAV prezidentas Singapūre neužsitikrino tvirtų Šiaurės Korėjos įsipareigojimų.

Traukiasi prezidento vyriausiasis patarėjas teisės klausimais
Donaldas Trumpas trečiadienį pranešė, kad Baltųjų rūmų patarėjas teisės klausimais Donas McGahnas netrukus paliks savo postą. Tai sukels dar didesnę suirutę JAV prezidento teisės patarėjų komandoje tokiu metu, kai numanomą Rusijos kišimąsi į rinkimus tiriantys pareigūnai kasasi vis arčiau Trumpo artimiausios aplinkos. McGahnas patarinėjo Trumpui klausimais, susijusiais su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio vadovaujamu vadinamuoju Rusijos tyrimu. Jis taip pat buvo apklaustas Muellerio komandos kaip su tyrimu bendradarbiaujantis liudininkas.     McGahnas „rudenį“ paliks savo postą Baltuosiuose rūmuose, pranešė prezidentas socialiniame tinkle „Twitter“.   50-metis teisininkas yra vienas iš vos kelių Baltuosiuose rūmuose likusių žmonių, atlikusių svarbų vaidmenį D. Trumpo rinkimų kampanijoje. McGahnas buvo respublikono rinkimų kampanijos vyriausiasis patarėjas. Kaip praneša žiniasklaida, vienu iš realiausių kandidatų pakeisti McGahną laikomas dabartinis jo pavaduotojas Emmetas Floodas – Vašingtono sembuvis, atstovavęs prezidentui Billui Clintonui per jo apkaltos procesą praėjusio amžiaus 10-o dešimtmečio pabaigoje.   Trumpas taip pat turi privačią teisės patarėjų komandą, kuriai vadovauja buvęs Niujorko miesto meras Rudy Giuliani. Šie teisininkai sprendžia asmenines prezidento teisines problemas. McGahnas pasitrauks „netrukus po to, kai (tikiuosi) teisėjas Brettas Kavanaugh bus patvirtintas JAV Aukščiausiojo Teismo teisėju“, nurodė Trumpas. „Aš ilgą laiką dirbau su Donu ir tikrai vertinu jo tarnybą!“ – pridūrė prezidentas. Visgi apie būsimą McGahno pasitraukimą tviteryje Trumpas pranešė neinformavęs apie tai paties patarėjo, rašo dienraštis „The New York Times“, remdamasis prezidentui ir teisininkui artimais šaltiniais. Eidamas prezidento oficialaus patarėjo teisės klausimais pareigas McGahnas gerai dirbo Trumpui, patarinėdamas jam dėl santykių su Kongresu ir Teisingumo departamentu, taip pat dėl reikalų, susijusių su Muellerio tyrimu. Jis taip pat smarkiai prisidėjo prie vienos iš didžiausių Trumpo administracijos politinių pergalių: dešimčių prorespublikoniškų, konservatyvių pažiūrų teisėjų patvirtinimo Aukščiausiojo Teismo ir kitų federalinių teismų visoje šalyje teisėjais.   McGahnas atliko vieną pagrindinių vaidmenų Trumpui skiriant konservatyvių pažiūrų teisėjus Neilą Gorsuchą ir Kavanaugh į Aukščiausiąjį Teismą. Tačiau jo asmeniniai santykiai su Trumpu buvo formalūs, o kartais – gana įtempti, McGahnui stengiantis apsaugoti prezidentą nuo virtinės kaltinimų ir tyrimų dėl jo asmeninio elgesio bei verslo reikalų, taip pat dėl galimo jo rinkimų komandos narių susimokymo su Rusija.   Remiantis žiniasklaidos pranešimais, McGahnui sunkiai sekėsi įtikinti prezidentą nesiimti veiksmų pagautam impulso ir nesikišti į tyrimą dėl Rusijos. Šiam teisininkui taip pat teko sunki užduotis būti tarpininku tarp Trumpo ir Teisingumo departamento visais klausimais, susijusiais su tuo tyrimu.   Pasak „The New York Times“, 2017 metų birželį, praėjus vos kelioms savaitėms po paskyrimo, McGahnas pagrasino, kad atsistatydins, jei turės vykdyti Trumpo nurodymą atleisti Muellerį. McGahnas taip pat įtikino prezidentą neatleisti generalinio prokuroro Jeffo Sessionso – tai prezidentas ketino padaryti taip pat įniršęs dėl vadinamojo Rusijos tyrimo.    Dėl šių ir kitų panašių epizodų, įskaitant FTB direktoriaus Jameso Comey atleidimą, McGahnas tapo potencialiai svarbiu liudininku, Muelleriui aiškinantis, ar Trumpas bandė trukdyti teisingumui. Už tokį nusikaltimą prezidentui grėstų apkalta.   Anksčiau šį mėnesį „The New York Times“ pranešė, kad McGahnas „intensyviai bendradarbiauja“ su Muellerio komanda ir dalyvavo mažiausiai trijuose pokalbiuose su tyrėjais, kurie bendrai truko 30 valandų. Trumpas, nekart vadinęs tą tyrimą „suklastota raganų medžiokle“, sakė įpareigojęs savo komandą „visapusiškai bendradarbiauti“ su tyrėjais.   Tačiau „The New York Times“ rašo, kad McGahną bendradarbiauti su tyrėjais tikriausiai paskatino noras apsaugoti save. Imta spėlioti, ar jo liudijimas gali pakenkti prezidentui. Trumpas anksčiau šį mėnesį patyrė dvigubą teisinį smūgį, kai jo buvęs ilgametis asmeninis advokatas Michaelas Cohenas teisme pripažino kaltę dėl rinkimų kampanijos finansavimo taisyklių pažeidimo, o buvęs rinkimų kampanijos vadovas Paulas Manafortas teismo buvo pripažintas kaltu dėl mokestinio ir bankinio sukčiavimo.

Ką reiškia nuosprendžiai prezidento žmonėms?
Gana klampus verdiktas buvusio Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos vadovo Paulo Manaforto byloje ir Trumpo buvusio advokato Michaelo Coheno kaltės pripažinimas – ženklas, koks sudėtingas specialiojo prokuroro Roberto Muellerio vykdomas tyrimas. Tiesa, antradienio įvykiai greičiausiai liudija, kad JAV politikoje stabilumo bus dar mažiau.

Siūlo tęsti spaudimą Pchenjanui
Jungtinių Valstijų pajėgų vadas Pietų Korėjoje trečiadienį pareiškė, kad galimybę išspręsti Šiaurės Korėjos branduolinę problemą diplomatijos keliu jis vertina santūriai, tačiau Seulas ir Vašingtonas privalo tęsti savo spaudimą, kad Pchenjanas neturėtų „jokios priežasties ar net galimybės“ trauktis. Generolas Vincentas Brooksas žurnalistams sakė, kad pranešimai apie Šiaurės Korėjos tęsiamas branduolinio ginklo ir raketų programas rodo, jog Pechenjanui trūksta pasitikėjimo, kad bus saugus eidamas pusiasalio denuklearicazacijos keliu. „Nors noriu būti empatiškas ir suprasti, kodėl Šiaurės Korėja daro tai, ką jį daro, ir kas tai sukelia, tačiau tai yra padėtis, kurią Šiaurės Korėja susikūrė pati“, – kalbėjo Brooksas per spaudos konferenciją Seule. „Jiems teks surizikuoti ir pajudėti taikos link, atsižvelgiant į tai, kad padėtį, kurioje esame, sukūrė jie“, – sakė jis. Po provokuojančių ginklavimosi programos metų, per kuriuos Pchenjanas išbandė termobranduolinį užtaisą ir pademonstravo, kad jo raketos gali pasiekti JAV žemyninę dalį, 2018 metais Šiaurės Korėja perėjo prie diplomatijos. Šalies lyderis Kim Jong Unas birželį surengė istorinį susitikimą su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Po susitikimo abu lyderiai paskelbė apie savo planus siekti Korėjos pusiasalio denuklearizacijos, tačiau konkrečių veiksmų plano ir grafiko nepateikė. Po viršūnių susitikimo turėjusių vykti tolesnių derybų dėl būsimo veiksmų plano pradžia nebuvo sėkminga. Šiaurės Korėja apkaltino amerikiečių delegaciją, kuriai vadovavo JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, keliant vienašališkus reikalavimus vykdyti branduolinį nusiginklavimą. Šiaurės Korėja taip pat reikalauja, kad JAV paspartintų pastangas oficialiai užbaigti 1950–1953 metų Korėjos karą, nutrauktą tik paliaubomis, o ne taikos sutartimi. „Per metus šalių santykiuose pasiektos pažangos turbūt negalima buvo tikėtis pernai, bet ji įvyko, – kalbėjo generolas. – Tačiau mes dar laukiame rimtų veiksmų tokiuose didelį susirūpinimą keliančiuose dalykuose kaip denuklearizacija. Išlieka būtinybė tęsti spaudimą, kad Šiaurės Korėja neturėtų jokios priežasties ar net galimybės trauktis.“ Pastaraisiais dešimtmečiais pastangos spręsti Šiaurės Korėjos branduolinės programos problemą diplomatiniu keliu nebuvo sėkmingos. Tačiau, pasak Brookso, šįkart sėkmės galimybės yra didesnės dėl Vašingtono ir Seulo valdžios pasikeitimo. Be to, Šiaurės Korėjos branduolinių ir ilgojo nuotolio raketų programų keliama grėsmė yra dedesnė nei kada nors anksčiau, sakė jis. Norint, kad diplomatinės pastangos būtų sėkmingos, sąjungininkėms ir Šiaurės Korėjai reikia įveikti nepasitikėjimą ir pašalinti nesusipratimus, kai „vienos šalies veiksmus kita supranta kitaip nei tikėjosi pirmoji šalis“, pabrėžė generolas. Brooksas pažymėjo, kad pastarosiomis savaitėmis JAV ir Šiaurės Korėja žengė svarbių žingsnių siekdamos didinti tarpusavio pasitikėjimą. Kaip pavyzdį jis nurodė 55 amerikiečių karių, žuvusių per Korėjos karą, palaikų sugrąžinimą iš Šiaurės Korėjos į Ameriką. „Tai buvo labai svarbus žingsnis, tačiau tai tik viena lentėlė ilgame tilte per (šalis skiriantį) nepasitikėjimą“, – pridūrė Brooksas. Pasak ekspertų, oficialiai paskelbus Korėjos karo pabaigą Pchenjanui būtų lengviau vesti derybas su Vašingtonu dėl taikos sutarties, diplomatinio pripažinimo, saugumo užtikrinimo ir ekonominių privilegijų. Tačiau Vašingtonas tvirtina, kad Pchenjanas negali tikėtis sankcijų režimo sušvelninimo ir kitokių nuolaidų tol, kol tvirtai neįsipareigos visiškai ir kontroliuojamai atsisakyti savo branduolinių ginklų. „Šis reikalas yra akivaizdžiai skubus, ypač Šiaurės Korėjai. Bet ypač gerai tai turi suprasti trys šalys – Pietų Korėja, Šiaurės Korėja ir Jungtinės Valstijos“, – kalbėjo Brooksas. – Turi būti visiškai aišku kas ką reiškia, reikia, kad tai būtų suprasta iš anksto, galbūt iš anksto turi būti suprasta ir tai, kas ko nereiškia.“

Politinių lėšų rinkimo strategija
Specialiojo tyrėjo Roberto Muellerio atliekamas tyrimas daugumai rinkėjų dar netapo svarbiausiu klausimu. Tačiau tiek respublikonai, tiek demokratai naudojasi juo kaip masalu rinkiminėms lėšos pritraukti Kai kurie demokratai žada donorams, kad jie neleis prezidentui Donaldui Trumpui atleisti Muellerio ar kitais kištis į tyrimo eigą. Respublikonai saviesiems finansuotojams kalba, kad jiems būtina išlaikyti Kongreso kontrolę ir taip užblokuoti prezidento apkaltą ar tolimesnes demokratų, norinčių išspirti jį iš posto, „raganų medžiokles“. Nors visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad rinkėjams svarbiausi dalykai yra ekonomika, sveikatos priežiūra, imigracija ir kiti klausimai, Muellerio atliekamas tyrimas dėl galimų Trumpo kampanijos ryšių su Rusijos kišimusi į Amerikos rinkimus (ir galimybė, kad jo rezultatai paskatins bandymus iškelti apkaltą) įkvepia užkietėjusius abiejų partijų rinkėjus ir lojalius donorus. Demokratai per artėjančius lapkričio mėnesio rinkimus siekia iš respublikonų perimti mažiausiai 23 vietas ir užsitikrinti persvarą atstovų rūmuose. Senate laukia kur kas sunkesnė kova – čia jiems reikia apginti 26 vietas, kai respublikonams tereikia išsaugoti 8. Šių metų Senato rinkimai yra su bene labiausiai į vieną pusę nusvertomis politinėmis svarstyklėmis per visą šalies rinkimų istoriją. Turėdami daugumą bent vienuose rūmuose, demokratai gali išlpėsti kongresinį Rusijos tyrimą arba inicijuoti naujus tyrimus. Ir nors partijos lyderiai tikina, kad jų planuose prezidento apkaltos nėra, kai kurie demokratai kalba apie norą jos siekti. Štai, pavyzdžiui, progresyvistu prisistatantis Davidas Richardsonas, kuris yra vienas iš penkių demokratų, siekiančių pakeisti  Kongrese Pietų Floridą iki šiol atstovavusią respublikonę Ileaną Ros-Lehtinen, lėšas savo rinkimų kampanijai renka žadėdamas prezidento apkaltą. „Jei mes nelaimėsime, neturėsime jokių šansų priimti visuotinio „Medicare“ sveikatos draudimo, uždrausti kovinius ginklus ir pagaliau iškelti Donaldo Trumpo apkaltą“, rašoma šio mėnesio elektroniniame laiške kampanijos rėmėjams. Tačiau dauguma demokratų laikosi nuosaikesnės pozicijos ir kalba tik apie būtinybčę apsaugoti Muellerio tyrimą hnuo galimo prezidento trukdymo. „Akivaizdu, kad vienintelis būdas sužinoti tiesą apie Trumo ryšius su Rusija, yra leisti Robertui Muelleriui užbaigti savo tyrimą“, rašoma liepos mėnesį Demokratų kongresinės kampanijos komiteto išsiųstame laiške, kuriame rėmėjai yra raginami pasirašyti specialųjį tyrėją apsaugoti raginančią peticiją bei aukoti lėšas demokratų kampanijai. Tuo tarpu respublikonai prašo finansinės paramos savo rinkiminėms kampanijoms, piešdami niūrų paveikslą, kas gali nutikti, jei Kongreso kontrolę perims demokratai – įskaitant ir prezidento apkaltą. Konservatyviosios Atstovų rūmų Laivės grupės politinė atšaka renka lėšas dešimties savo remiamų kandidatų kampanijoms, liepos 26-ąją išsiųsdami savo rėmėjams laišką, kuriame tikina, kad „daugelis demokratų siekia prezidento Trumpo apkaltos ir sugrįžti į senus gerus laikus Vašingtone“. Penktadieniniame grupės kreipimesi į visuomenę, pasirašytame Atstovų rūmų nario Jimo Jordano iš Ohajo, sakoma, kad demokratų kontrolė reikštų „metų metus raganų medžioklių ir obstrukcijos“. Aršus prezidento gynėjas Atstovų rūmų Žvalgybos komiteto pirmininkas Devinas Nunesas, kuris savo pirmininkaujamo komiteto atliekamą Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus tyrimą pakreipė nauja, tariamų FTB ir Teisingumo departamento pareigybinių nusikaltimų linkme, lėšas renka primindamas apie „politiškai motyvuotą raganų medžioklę, vykdomą žiniasklaidos ir kairiųjų“. Tačiau daugelyje svarbiausių politinių kovų kandidatai vengia su savo rinkėjais kalbėti šia tema. Kova dėl Atstovų rūmų ir Senato kontrolės iš esmės vyksta neutraliose, todėl lemiamose, rinkiminėse apylinkėse, kur nedominuoja nė viena partija. Natūralu, kad kalbant su nepriklausomais, nė vienai partijai savęs nepriskiriančiais rinkėjais, kontroversiškiausių temų geriausia yra vengti. Dar daugiau – tai garantuoja, kad išaiškėjus bet kokio pobūdžio naujai informacijai apie tyrimo eigą, kandidatams neteks keisti savo pozicijos ar nuomonės. Liepos 25-osios dienos „Quinnipiac“ visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad 65 procentai demokratų rinkėjų norėtų, kad atstovų rūmai inicijuotų prezidento apkaltos procesą, jei demokratams pavyktų susigrąžinti rūmų kontrolę, o 90 procentų respublikonų rinkėjų yra prieš apkaltą. Visų rinkėjų gretose 55 procentai apklaustųjų yra prieš apkaltą, kaip ir 53 procentai nepriklausomų rinkėjų.

Abejotina strategija ir galimos jos pasekmės
Johnas Boltonas, Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėjas, pirmadienį įspėjo Turkijos ambasadorių, kad JAV neturi daugiau dėl ko derėtis tol, kol nebus paleistas Turkijoje sulaikytas amerikiečių pastorius. Toks pareiškimas rodo, kad kol kas tarp dviejų NATO partnerių atsiradusi diplomatinė įtampa tęsis ir toliau.

Kantrybės taurė persipildė?
Donaldas Trumpas trečiadienio rytą pradėjo stverdamas išmanųjį telefoną ir savo mėgiamame tinkle „Twitter“ pareikalaudamas nutraukti specialiojo prokuroro Roberto Muellerio vykdomą tyrimą dėl galimo Rusijos kišimosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus ir įtariamo Maskvos susimokymo su Trumpo kampanija.

Vašingtono priešininkai nerimsta
Singapūre pasirašytas aptakus Pchenjano įsipareigojimas pradėti nusiginklavimą, regis, jau renka dulkes stalčiuje. Šiaurės Korėjoje vėl užfiksuota branduolines galvutes nešti galinčių raketų gamyba.

Kur veda JAV ir Irano žodžių karas?
JAV ir Irano vadovų žodžių karas nėra įžanga į tiesioginį karinį konfliktą, nes abiem pusėms jo kaina būtų per didelė. Kariniai veiksmai amerikiečiams būtų paskutinė priemonė, tad kol kas jie savo resursus skiria visiems kitiems įmanomiems būdams Irano režimui susilpninti. JAV būtų idealu, jei dabartinis Irano režimas išvis žlugtų, tačiau to tikėtis neverta.