Jokūbas VI, Škotijos karalius nuo 1567 m., o nuo 1603 m. – ir Anglijos karalius Jokūbas I (angl. James, liet. Džeimsas Stiuartas; 1566 m. birželio 19 d. – 1625 m. kovo 27 d.) buvo Škotijos, Anglijos ir Airijos karalius, pirmasis pasivadinęs Didžiosios Britanijos valdovu. Šis monarchas taip pat buvo pirmasis Stiuartų dinastijos Anglijos karalius, įžengęs į sostą po paskutiniosios Tiudorų valdovės Elžbietos I, nepalikusios paveldėtojo, mirties.
Škotijoje Jokūbas VI buvo sėkmingas valdovas, tačiau to negalima pasakyti apie Angliją. Jis nesugebėjo suvaldyti priešiškai nusiteikusio parlamento, o Bendruomenių rūmų atsisakymas paremti didesnių mokesčių projektą pakirto karališkąjį iždą. Jo palankumas politiniam absoliutizmui, nesugebėjimas tvarkyti karalystės iždo ir nepopuliarių favoritų palaikymas paruošė dirvą Anglijos pilietiniam karui – karalius buvo labai geros nuomonės apie savo valdžią, ir yra sakęs: „Karaliaus valdžia yra dieviškos kilmės, nes karaliai yra paskirti Dievo ir tik jam atsako už savo veiksmus. Taigi karūnuotas valdovas, pagal gamtos dėsnius, yra savo valdinių tėvas, o valdinių pareiga būti ištikimiems karaliui... Tad kodėl riaušininkai ir maištininkai krikščioniškose valstybėse reikalauja sau laisvės, kurios Dievas liaudžiai nesuteikė?“ Kita vertus, Jokūbo I valdymo metu Anglijos ir Škotijos karalystėse vyravo stabilumas.
Kaip ir Alfredas Didysis, Jokūbas I laikomas vienu intelektualiausių ir labiausiai apsiskaičiusių asmenų, kada nors užėmusių Anglijos ar Škotijos sostą. Jo valdymo metu dauguma aspektų tęsėsi Elžbietos laikų Anglijos kultūros klestėjimas; vystėsi mokslas, literatūra ir menas, kūrė Frensis Beikonas, Viljamas Šekspyras ir kiti.
1589 m. vedė Oną Danę, Danijos ir Norvegijos karaliaus Frederiko II dukterį. Su ja turėjo septynis vaikus: tai Henrikas Stiuartas, Velso princas (1594-1612 m.); Elžbieta Stiuart (1596-1662 m.), 1613 m. ištekėjusi už Pfalco kurfiursto Frydricho V ir tapusi Hanoverio dinastijos pradininke; Margarita (1598-1600 m.); Karolis I (1600-1649 m.), Anglijos ir Škotijos karalius (nuo 1625 m.); Robertas, Kintairo hercogas (1602-1602 m.); Marija (1605-1607) ir Sofija (1606-1606 m.).
Labai įdomus ir istorinis kontekstas, kuriame Jokūbas I iškilo į valdžią. XVI a. Škotijoje įvyko protestantiška reformacija. Amžiaus pradžioje Škotijoje didelę įtaką darė Jono Kalvino ir Martyno Liuterio mokymai. Protestantų pamokslininkų žudymas (tarp jų garsiausi buvo Liuterio šalininko Patriko Hamiltono 1528-ųjų egzekucija ir kalvinisto Džordžo Višarto nužudymas 1546 m.) nesutrukdė šių idėjų plitimui. Škotijos parlamentas naująjį tikėjimą patvirtino dar tada, kai Škotijos karaliaus Jokūbo V duktė Marija Stiuart, Škotijos karalienė, gyveno Prancūzijoje, kur trumpą laiką buvo ištekėjusi už šalies sosto įpėdinio Pranciškaus II.
Po motinos nuvertimo ir įkalinimo 1567 m. jos sūnus Jokūbas VI buvo auginamas kaip protestantas. 1603 m. mirus bevaikei Anglijos karalienei Elžbietai I, sosto paveldėjimo teisė atiteko būtent Marijos Stiuart sūnui, kuris pasivadino Jokūbu I ir pirmą kartą suvienijo Angliją ir Škotiją.
Marija Stiuart laikėsi katalikų tikėjimo, nors ir buvo tolerantiška protestantams. Iš Prancūzijos į Škotiją grįžusią, vėliau Anglijoje kalintą, Škotijos karalienę Katalikų bažnyčia kaip skydą naudojo savo sukilimuose ir sąmoksluose prieš Marijos Stiuart tėvo pusseserę – Henriko VIII ir Anos Bolein dukterį Elžbietą. Roma nepripažino nei 1533 m. karūnuotos Anos Bolein, nei jos dukters, ir kaip vertąją Anglijos karalienę protegavo Mariją Stiuart.
Po motinos nuvertimo ir įkalinimo 1567 m. jos sūnus Jokūbas VI buvo auginamas kaip protestantas. 1603 m. mirus bevaikei Anglijos karalienei Elžbietai I, sosto paveldėjimo teisė atiteko būtent Marijos Stiuart sūnui, kuris pasivadino Jokūbu I ir pirmą kartą suvienijo Angliją ir Škotiją. Iš pradžių jo sudaryta unija buvo vienintelė jungtis tarp šių kaimyninių šalių, bet 1707 m. oficialiai pasirašyta abiejų šalių sąjunga, pavadinta Didžiąja Britanija.
Įdomu tai, kad nuo tada, kai Jokūbas VI perėmė Anglijos sostą, pasikeitė ir Britanijos valdovų numeravimas. Iki tol Anglijos ir Škotijos monarchai turėjo atskirą numeravimą, pavyzdžiui, Škotijos karalius Jokūbas VI taip pat buvo ir Anglijos karalius Jokūbas I. Šis sujungimas veikia monarchiją dar ir šiandien - kadangi buvo Anglijos karalienė Elžbieta I, bet niekada nebuvo Škotijos karalienės Elžbietos, dabartinė karalienė taip pat turėtų būti vadinama karaliene Elžbieta I, tačiau taip nėra.
