Ketvirtąjį šio amžiaus dešimtmetį lengvoji atletika sulaukė naujo savo herojaus - juodaodžio amerikiečio Džesio Ovenso (angl. James Cleveland „Jesse“ Owens, 1913 m. rugsėjo 12 d. – 1980 m. kovo 31 d.). Amžiams į sporto istoriją įrašytas bėgikas tapo keturiskart aukso medalininku 1936 m. olimpinėse žaidynėse, dar pramintose „nacių olimpiada“.

Nacionalinio dėmesio jis pirmą kartą sulaukė būdamas vos keturiolikos. Daugiavaikėje juodaodžių šeimoje gimęs ir Klivlande augęs vaikinukas pakartojo pasaulio bėgimo rekordą 100 jardų bėgime. Penkiolikos metų į aukštį jis šoko 1,85 m, į tolį - 6,8 m. Be lengvosios atletikos jis dar žaidė futbolą, beisbolą, buvo mokyklos krepšinio komandos kapitonas.

Jį kvietė mokytis geriausios aukštosios mokyklos, tačiau Džesis pasirinko vietinį Ohajo universitetą, kur galėjo toliau tobulinti atletinius įgūdžius. Kartu su treneriu bėgikas stebėjo, kaip juda greičiausi kačių giminės žvėrys - pumos, tigrai, gepardai, konsultavosi su Ohajo universiteto zoologais. Ir priėjo išvadą: jų greičio pagrindas - spyruokliuojantys raumenys. Kai bėgdamas gyvūnas kojomis liečia žemę, dalis kinetinės energijos virsta potencine ir susikaupia raumenyse, o atsispiriant nuo žemės potencinė energija vėl virsta kinetine, kiekvienam šuoliui suteikdama papildomos jėgos. Šie atradimai sukėlė tikrą perversmą bėgimo technikoje. Anksčiau atletai, stengdamiesi bėgti „iš visų jėgų“, įtempdavo bėgimui nereikalingus raumenis, net pečių ir veido. Dėl to judesiai pasidarydavo sukaustyti, greitis sumažėdavo.

Džesis Ovensas su treneriu dvejus metus atkakliai dirbo, kol pavyko sukurti savitą bėgimo stilių. Ir štai sporto istorijoje atėjo neužmirštama diena: 1935 metų gegužės 25-oji, kai Ann Arboro mieste (Mičigano valstijoje) vyko „Day of Days“ varžybos. Per keturiasdešimt penkias minutes Ovensas įvairiose sprinterių distancijose pasiekė 5 pasaulio rekordus ir vieną pakartojo.

Po metų jo jau laukė Berlyno olimpiada. 1936 m. į Berlyną jis jau atvyko kaip žinomas sportininkas. Tų metų žaidynės buvo vadinamos „nacių olimpiada“, kadangi Adolfas Hitleris išnaudojo jas savo propagandai skleisti. „Arijų rasinį pranašumą“ turėjo įrodyti Vokietijos olimpinės rinktinės, sudarytos iš „grynųjų arijų“, dominavimas sporto rungtyse. Vokietijos komanda išties iškovojo daugiausia medalių, tačiau Hitlerį sugebėjo supykdyti paprastas juodaodis vaikinukas iš Amerikos.

Džesis Ovensas laimėjo net keturis olimpinius aukso medalius. 100 metrų distanciją jis nubėgo per 10,2 sekundės ir pasiekė tuo metu didžiausią greitį - 36 km per valandą. Varžybas stebėjęs Adolfas Hitleris įniršęs pasitraukė iš stebėtojų ložės bei atsisakė pasveikinti nugalėtoją, o žurnalistai Ovensą praminė „Juoduoju žaibu“. Kitas jo olimpinis pasiekimas, šuoliuose į tolį (8 metrai 13 centimetrų), pasaulio rekordu išbuvo ketvirtį amžiaus ir pelnė jam antrąjį aukso medalį. Po to bėgo 200 m finale (20,7 s) ir pelnė trečią aukso medalį. Ketvirtąjį iškovojo kartu su JAV rinktine, kuri 4x100 m estafetę nubėgo per 39,8 s ir pasiekė pasaulio rekordą (jis buvo pagerintas tik po 20 metų). Su tokiais savo pasiekimais jis būtų galėjęs būti prizininkas net ir 1964-ųjų olimpinėse žaidynėse.
Išvykdamas iš Berlyno Ovensas, be aukso medalių, gavo ir keturis ąžuolo sodinukus, kurie buvo duodami kiekvienam nugalėtojui. Dabar tie ąžuoliukai puošia jo tėviškę Klivlande, dvi mokyklas, kur jis mokėsi, ir Ohajo universiteto alėją.

1937 metais garsus, kupinas jėgų, bet be grašio kišenėje bėgikas kartu su kitais olimpiečiais važinėjo po Europą, dalyvavo įvairiose varžybose ir atrakcionuose užsidirbdamas duonos kąsniui. Vėliau jis taip pat buvo kviečiamas paskaitoms. Olimpinis medalininkas dažnai savo jauniesiems klausytojams primindavo: „Aš esu tikras, kad šiame kambaryje yra mažiausia dar vienas olimpinis čempionas, jeigu ne sporte, tai bent savo kasdieniniame gyvenime.“

Pabaigęs sportinę karjerą Džesis Ovensas dirbo lengvosios atletikos komentatoriumi radijuje ir televizijoje. Mirė 1980 m. kovo 31-ąją nuo plaučių vėžio.

Nuotraukoje: Džesis Ovensas (viduryje) ant 1936 m. olimpinės pakylos