Korėjos karas – karas tarp Jungtinių Tautų (ypač JAV) remiamos Pietų Korėjos ir Kinijos bei Sovietų Sąjungos remiamos Šiaurės Korėjos, vykęs 1950 m. birželio 25 d. – 1953 m. liepos 27 d. Baigėsi paliaubomis, tačiau taikos sutartis lig šiol nėra pasirašyta.

Politinė situacija

Korėja po Rusijos-Japonijos karo 1904–1905 m. buvo okupuota Japonijos. 1943 m. Kairo konferencijoje buvo nuspręsta, kad ji taps nepriklausoma valstybe. Tuo tarpu Potsdamo konferencijoje buvo nuspręsta, kad SSRS išvaduos šiaurines Korėjos teritorijas iki 38 lygiagretės, o pietinę dalį išvaduos JAV.

1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir SSRS sudarė komisiją su tikslu sudaryti vieningą Korėjos valdžią. Tačiau kiekvienoje teritorijoje rinkimai įvyko atskirai. 1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbta Pietų Korėja su prezidentu I Singmanu, o tų pačių metų rugsėjį – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika su prezidentu Kim Ir Senu. Pastarasis nuo pirmų valstybės dienų sukūrimo planavo „išlaisvinti“ pietinę pusiasalio dalį prašydamas Josifo Stalino pagalbos, tačiau šis atsisakinėjo, vengdamas atviro konflikto su JAV.

Ilgainiui pasienyje kildavę incidentai 1949 m. rugpjūtį virto „mažais karais ant 38 lygiagretės“. 1949 m. SSRS pasigamino atominę bombą, o Kinijoje pilietinio karo pabaiga sudarė sąlygas sujungti Korėją.

Karo eiga

1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėjos teritoriją peržengus 38 lygiagretę ir greitai pasiekė Seulą. Atsakydama į tai JTO birželio 27 d. nusprendė siųsti tarptautines pajėgas į Korėją. Iš Japonijos Jamagučio prefektūros pasiųsta JAV 24-oji divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos generolas paimtas į nelaisvę. Iki rugsėjo 5 d. KLDR kariuomenė kontroliavo beveik visą Korėją, apsupusi amerikiečių ir pietų korėjiečių kariuomenę Pusano mieste. Per tą laiką buvo suformuotos JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos.

1950 m. rugsėjo 15 d. po galingos kontratakos iš Pusano Šiaurės Korėjos kariuomenė buvo priversta trauktis. Dalis Korėjos Liaudies Armijos buvo atkirsta ir pradėjo partizaninį karą, vadintą „ilguoju frontu“. Spalį karo veiksmai pasikėlė į šiaurę nuo 38 lygiagretės ir spalio viduryje jau 90 proc. Šiaurės Korėjos buvo kontroliuojama amerikiečių.

JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spalio 25 d. Mao Dzedungas į frontą įvedė keliasdešimttūkstantinę „Kinijos Liaudies savanorių“ armiją, kuri sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą. Kinija 1951 m. sausį pasiekė Seulą, o kovą – 38 lygiagretę. JAV prasidėjusi Eisenhauerio rinkimų kampanija, JAV atirti nuostoliai, protestai prieš karą visame pasaulyje privertė prezidentą Trumaną sunerimti. Iki liepos abi pusės buvo taip išsekintos, kad karas virto poziciniu.

1953 m. liepos 27 d. Panmunžome buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir nustatyta demarkacinė zona (po 2 km į šiaurę ir pietus nuo fronto linijos) dalijanti pusiasalį į dvi dalis.

Karo padariniai

Korėjos karas dirbtinai padalino Korėją. Civilių asmenų nuostolius sunku suskaičiuoti, nes skirtingi šaltiniai juos skirtingai ir skelbia. Deja, istorikai negali laisvai patekti į Šiaurės Korėjos ir Kinijos archyvus.

Pagal amerikiečių skaičiavimus, žuvo apie 600 tūkst. korėjiečių kareivių. Pietų Korėjoje žuvo apie milijoną gyventojų, iš kurių 85 proc. buvo civiliai. Sovietiniai šaltiniai kalba apie 11,1 proc. arba apie 1,1 mln. Šiaurės Korėjos žmonių aukų. Pietų ir Šiaurės Korėjose kartu sudėjus žuvo apie 2,5 mln. gyventojų. Buvo sugriauta daugiau kaip 80 proc. pramonės ir apie pusė gyvenamųjų pastatų. Kinai neteko apie 400 000 kareivių, o 500 000 buvo sužeisti. JAV skaičiuoja tokius nuostolius: 33 629 užmuštų ar dingusių be žinios, 107 000 sužeistų.

Šiaurės Korėjos situacija tapo labai komplikuota. Vidaus politikoje Kim Ir Senui karas buvo geras pretekstas likviduoti opoziciją, militarizuoti valstybę ir kurti savo asmens kultą – čučhę.

Ekonominiu padarinius jautė ir JAV, kuriai karas kainavo apie 17,2 mlrd. dolerių, ir Kinija, karui išleidusi apie 10 mlrd. dolerių.