Tiesiog dirbo savo darbą
Adolfas Eichmannas buvo vienas iš svarbiausių žydų genocido organizatorių – prižiūrėjo koncentracijos stovyklų statybą, žmonių areštavimą ir atgabenimą į stovyklas. Po karo įsigijo padirbtus dokumentus ir slapstėsi Europoje. 1950 m. atvyko į Argentiną. Po poros metų čia atsikraustė ir jo šeima: žmona ir trys vaikai. Pradžioje vyras dirbo sunkius, mažai apmokamus darbus. Vėliau jis įsidarbino „Mercedes – Benz“ kompanijoje Buenos Airėse, kur pakilo iki skyriaus vadovo pareigų. Nusikaltėlis nežinojo, kad jo intensyviai ieško nacių medžiotojai ir specialiosios Izraelio tarnybos.
Koją pakišo A. Eichmanno sūnaus Klauso plepumas. 1960 m. jis ėmė susitikinėti su mergina, vardu Sylvia. Norėdamas padaryti įspūdį, jis gyrėsi tėvo karo laikų pasiekimais. Apie naująjį draugą mergina papasakojo tėvui. Jis netrukus specialiosioms tarnyboms perdavė informaciją apie galimą karo nusikaltėlį. Netrukus buvo patvirtinta A. Eichmanno tapatybė.
Argentina nenoriai išduodavo karo nusikaltėlius, todėl Izraelio specialiosios tarnybos nutarė, kad paprasčiau bus A. Eichmanną tiesiog pagrobti. Vieną vakarą, kai jis išlipo atokioje autobusų stotelėje, agentai buvusį nacį tiesiog įsitempė į automobilį. Po keleto dienų A. Eichmannas buvo slapčia parskraidintas į Izraelį. Dėl šio pagrobimo kilo tarptautinis skandalas.
Tardymo metu A. Eichmanas teisinosi tiesiog dirbęs savo darbą ir neva nežinojęs, jog koncentracijos stovyklose žūdavo žmonės. Tačiau buvo žinoma, kad jis lankydavo stovyklas, taip pat su pasimėgavimu stebėdavo masines žudynes. 1962 m. A. Eichmannas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme, jo kūnas kremuotas.
Žmogus be atgailos
Aloisas Brunneris buvo A. Eichmanno asistentas, tiesiogiai atsakingas už daugiau nei 100 000 Rytų Europos žydų mirtis bei vadovavęs vienai koncentracijos stovyklai. Po karo A. Brunneris buvo sulaikytas amerikiečių, tačiau netrukus paspruko. Jis įsigijo netikrus dokumentus ir patraukė į Siriją, kur tapo vyriausybės konsultantu. A. Brunneris patarinėjo prievartos ir kankinimo klausimais, kuriuos puikiai išmanė, bei padėjo Sirijos vyriausybei kurti politinės priespaudos ir sekimo sistemą.
Čia jį ir susekė nacių medžiotojas Serge‘as Klarsfieldas. Vis dėlto Sirija nenorėjo išduoti svarbaus pareigūno. 1960 ir 1980 m. A. Brunneris gavo mažus į laiškus panašius siuntinius, kuriuose buvo sprogmenys. Pirmą sykį sprogimo metu neteko akies, antrą sykį – kairės rankos pirštų. Nėra aišku, iš kur atėjo siuntiniai. Gandai sklinda, kad juos atsiuntė Izraelio specialioji tarnyba „Mossad“.
Galiausiai Sirija sutiko išduoti A. Brunnerį Vokietijai. Jau buvo planuojamas jo sulaikymas, tačiau 1990 m. Berlyno sienos griuvimas sujaukė visus planus. Pasinaudojęs sumaištimi, buvęs nacis paspruko į Damaską. Čia jis gyveno ramiai ir be rūpesčių, dažnai susitikdavo su kitais buvusiais partijos veikėjais. Mirė 2010 metais, tuo metu jam buvo 98-eri. A. Brunneris niekada nesigailėjo savo veiksmų, išliko žiaurus ir ciniškas. 1987 m. viename interviu jis sakė: „Žydai nusipelnė mirti. Nieko nesigailiu ir savo veiksmus pakartočiau dar kartą.“
Mirties angelas
Koncentracijos stovyklų kaliniai Josephą Mengelę vadino „mirties angelu“. Šis gydytojas pagarsėjo savo sadistiškais bandymais su koncentracijų stovyklų kaliniais. Po karo su netikrais dokumentais J. Mengelė išvyko į Argentiną, įsidarbino staliumi. Vėliau investavo į farmacijos kompanijas, pirkdavo ir parduodavo nekilnojamąjį turtą, nelegaliai atlikdavo abortus. Čia būdamas vedė. Netrukus nacių medžiotojai aptiko J.Mengelę, tačiau jis spėjo pabėgti į kitą miestą ir jo pagauti taip ir nepavyko. 1979 m. plaukiodamas jūroje J. Mengelė patyrė insultą ir paskendo, buvo palaidotas kape kitu vardu. Tik 1992 m. atlikus DNR tyrimus paaiškėjo, kad palaikai tikrai yra liūdnai pagarsėjusio gydytojo. Jo kūnas vis dar saugomas San Paulo medicinos universitete, Brazilijoje.
Pagal lietuvišką spaudą
