Pasak knygos „Mintys apie Lietuvos istoriją“ autorių, nei oficialūs dokumentai, nei metraštininkai dar nėra pakankamai išaiškinę didžią ir garbingą mūsų tautos praeitį, o svetimšaliai, rašydami mūsų istoriją, ne visuomet buvo teisingi. Tad autoriai siekia atkreipti skaitytojų ir istorikų dėmesį į kai kuriuos neaiškius klausimus ir plačiau juos panagrinėti.

„Rašydami straipsnį „Jogaila ir Vytautas: nuo konkurentų iki sąjungininkų" pastebėjome, jog Jogaila prieš tapdamas Lenkijos karaliumi jau buvo Lietuvos karalius, nors mūsų literatūroje apie tai neužsimenama.

Rengdami straipsnį „Lietuvos ir Lenkijos santykių pėdsakais" radome, kad ano meto lenkų politikai ir vėlesni istorikai labai vertino Krėvos sutartį, vadino ją unija, tvirtino, kad Jogaila pažadėjo prijungti Lietuvą prie Lenkijos karūnos, kad rusų žemės vienodai priklausančios abiem valstybėms, kad aktas išreiškęs visos politiniame gyvenime dalyvaujančios visuomenės gerą valią. Tačiau, panagrinėjus kitus autorius, o ypač 1989 m. Čikagoje V. P. Uluntaičio išleistą knygą „Lenkų įvykdytas lietuvių tautos genocidas", susidaro kitoks vaizdas. Daug neaiškumų kyla ir skaitant apie Liublino uniją.

Straipsnyje „Lietuva ir Vengrija" iškeliame klausimą, kad ne vien Lenkija ir Vokietija norėjo krikštyti Lietuvą. Dėl politinės įtakos ją norėjo krikštyti ir Vengrija.

Visos pasaulio tautos gerbia didžius savo vyrus. Lietuvoje toks buvo Motiejus Valančius - vyskupas, ganytojas, lietuvybės puoselėtojas ir tautinių mokyklų kūrėjas, dvasinio ir pasaulietinio turinio knygų autorius, blaivybės propaguotojas, davęs pradžią visai kovos už spaudos laisvę epochai, ryškus tautos vadas. Štai tokį Motiejų Valančių stengėmės parodyti savo rašinyje.“ – rašoma knygos įvade.

Knygos autoriai tikrai myli Lietuvą.

Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė