Šiemet sukanka 130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958).
Mokslo keliu
Sofija Kymantaitė gimė bežemio bajoro šeimoje. Tėvas Leonas Kymantas buvo puikus pasakorius, mėgęs tautosaką, mokėjęs kalbų, išsilavinęs žmogus, motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė mėgo dainuoti. Taip jau susiklostė Kymantų gyvenimas, kad 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius (Kretingos apskritis), pas kleboną Vincentą Jarulaitį (motinos brolį). Klebonas pasiūlė svainiui ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti. Kunigas V. Jarulaitis globojo mažąją Sofiją, leido ją privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos, vėliau ji mokėsi Palangos pradžios mokykloje mergaitėms.
1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Dvylikametė mergaitė jau gerai mokėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, truputį rusiškai, tačiau lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo. Taip J. Tumas-Vaižgantas tapo Sofijos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Toliau Sofija Kymantaitė mokėsi Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją ir literatūrą.
Jaunystės metai
1907 m. S. Kymantaitė iš Krokuvos grįžo į Lietuvą ir netrukus, J. Tumo-Vaižganto paskatinta, įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė. Būdama vos dvidešimt vienerių metų, ji dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. „Mums reikia mokytis, mokyklas kurti“, – iš tribūnos skelbė jaunoji oratorė S. Kymantaitė.
Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą S. Kymantaitė pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą – kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911). Po metų antrą kartą jie susitiko Vinco Kudirkos (1858–1899) gimimo 50-mečio minėjime. Iškilmių metu S. Kymantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą – „Tautiškos giesmės“ autorių, o M. K. Čiurlionis skambino pianinu kūrinius.
Užsimezgusi draugystė virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniaus gatvėmis, kurių metu S. Kymantaitė mokė M. K. Čiurlionį lietuvių kalbos. Tikėtina, kad M. K. Čiurlionio sulietuvinimas – būtent S. Kymantaitės nuopelnas. Vėliau tie pasivaikščiojimai–pamokos suliepsnojo visomis ryškiausiomis meilės spalvomis... 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S. Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora – labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. Tada tai buvo labai retas atvejis.
1909 m. vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V. Jarulaitį. Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros Meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnių seriją „Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę“.
Pedagoginio darbo pradžia
1911 m. mirus vyrui S. Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. 25 metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ įkurtuose mokytojų kursuose, kur ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Buvusi S. Kymantaitės-Čiurlionienės mokinė rašytoja Bronė Buivydaitė-Mičiulienė (1895–1984) savo prisiminimuose rašė: „Pasigirdo už durų lengvi žingsniai, ir saulės spinduliuose pasirodė vidutinio ūgio, jaudais drabužiais, su juodu šaliku ant pečių jauna, liūdno madoniško veido moteris. Šviesūs plaukai lygiai sušukuoti, su sklastymu per vidurį. Kasos vainikėliu sudėtos ant galvos. Po pažastimi laikė žurnalą ir knygą. Paskui ją įėjo mūsų kursų vedėja. – Sofija Čiurlionienė dėstys jums lietuvių kalbą, – pasakė vedėja ir išėjo. <...> Ateidavo į pamokas visad punktualiai, šnekėdavo tyliu, liūdnu balsu (žinojome, kad jos vyras neseniai buvo miręs) ir vis supdavosi į šaliką, lyg šiame pasauly būtų buvę labai šalta. Lietuvių kalbos pamokų, rodos, buvo dvi per savaitę. Skaitėme, rašėme, pasakojome. Man literatūros pamokos atvėrė vartus į grožio pasaulį... Kai pradėjome nagrinėti Donelaičio „Metus“, Baranausko „Anykščių šilelį“ – skleidėsi vienas už kitą įstabesni poezijos žiedai. Pykdavau, kai skambutis nutraukdavo pasakojimą.“
Karo metai Voroneže
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą. Didžioji Lietuvos inteligentijos ir moksleivijos dalis susitelkė Rusijoje, Voroneže. Čia vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas.
Persikėlusi su dukrele Danute į Voronežą, S. Kymantaitė-Čiurlionienė pradėjo mokytojauti lietuvių mokytojų kursuose ir mergaičių lietuvių gimnazijoje. Ji buvo puiki lietuvių literatūros mokytoja, išradingai ruošdavosi literatūros pamokoms, raiškiai skaitydavo įvairių autorių kūrinius, pjeses. Pastebėjusi, kad trūksta mokyklinei scenai kūrinių – pati juos parašė: „Gegužis“, „Grybų barnis“, „Barbutė piemenėlė“ ir kitus. Taip tapo vaikų teatro pradininke. Visada buvusi labai taktiška ir mandagi tiek tarp mokytojų, tiek su mokiniais. Daug dėmesio skyrė gražiam elgesiui, kultūrai.
Tuo metu labai trūko vadovėlių lietuvių kalba. S. Kymantaitė-Čiurlionienė parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (1913), vadovėlį „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918) ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“ (1918). Čia ji praktiškai laikėsi savo požiūrio, skelbto kartu su M. K. Čiurlioniu parengtoje ir išleistoje knygoje „Lietuvoje“ (1910), kad į tautosaką ir literatūrą reikia žiūrėti kaip į meną. Ji pirmoji pradėjo naują lietuvių literatūros interpretavimo kryptį.
Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune
1919 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. Rengė chrestomatijas Kauno karo mokyklai. 1925–1938 m. Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė lietuvių kalbos kursą. Kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Valstybės teatro Vaidybos mokykloje.
Buvęs mokinys aktorius Kazys Jurašiūnas (1900–1975), mokęsis Vaidybos mokykloje 1926–1929 m., prisiminė: „Kaip dabar atsimenu, popietinėmis valandomis į sietynais nušviestą pirmojo aukšto fojė įžengdavo rašytoja. Vidutinio ūgio, truputį pailgo veido, kukliai aukštyn į dešinį šoną sušukuotais vešliais potamsiais plaukais. Ji visuomet mūsų nedidelę grupę stebindavo geru savo žvilgsniu. Mes taip pat gėrėdavomės ir rašytojos apranga – joje nebuvo nieko nereikalingo, jokių pastangų pabrėžti savo išorę, nors tuo pačiu metu ji buvo elegantiška, graži. Ir atrodė, kad be galo tai derinasi su jos asmenybe. S. Čiurlionienė mums skaitė akcentologijos kursą, kartu siedama šį mokslą su pratybomis. Gana sausa, sunki ir nuobodoka šio dalyko medžiaga, perteikiama jos lūpomis, įgaudavo visai kitokių spalvų. Jos tariamame žodyje kiekvienas balsis, kiekvienas priebalsis nuskambėdavo taip, kaip turi lietuvių kalboje skambėti, o kiekviena kirčiuoto skiemens priegaidė buvo skambi ir muzikali. Jos klausydami, jutome, su kokia didele meile gimtajam žodžiui ji ateidavo pas mus, kaip jai rūpėjo, kad nuo scenos sklistų gyvas, liaudiškas, skambus žodis.“
S. Kymantaitė-Čiurlionienė buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas ją komandiravo į Vakarų Europą pasižiūrėti ir susipažinti su gimtosios kalbos ir literatūros mokymu tų šalių mokyklose. Ji rinko medžiagą, skirtą lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikai, buvo pradėjusi ją rašyti ir tikėjosi išleisti. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus.
Šalia intensyvios pedagoginės veiklos S. Kymantaitė-Čiurlionienė aktyviai dalyvavo ir visuomenės gyvenime. Ji buvo vienintelė lietuvė moteris, dalyvavusi Lietuvos Vyriausybės delegacijoje Tautų Sąjungoje. Tautų Sąjungos posėdžiuose dalyvavo 1929–1931 ir 1935–1938 m. 1930–1936 m. buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadovė.
S. Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Žemaičių gatvėje vykdavo garsieji kalbos šeštadieniai, dar vadinami Čiurlionienės šeštadieniais, kur susiburdavo poetai, rašytojai, literatai, lituanistai. Iš tų Čiurlionienės šeštadienių išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933–1941), kurį 1933–1934 m. redagavo pati S. Kymantaitė-Čiurlionienė.
Susilpnėjus sveikatai, 1938 m., S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą ji nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankėsi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais aptariant iškilusias problemas, dalindavosi savo patirtimi apie atsakingą rašytojos darbą. Jos giliu įsitikinimu, tik žmogaus didelė vidinė kultūra ir erudicija yra tvirtas pamatas kovoje už šviesesnę ateitį.
Rašytojos reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Paminėtini kūriniai: satyrinė komedija „Pinigėliai“ (1918), komedijos „Vilos puošmena“ (1932), „Didžioji mugė“ (1939), dramos „Kuprotas oželis“ (1919), „Aušros sūnūs“ (1923), apysaka „Šventmarė“ (1937), poemos „Giria žalioji“, „Mūsų jauja“, „Vaiva“ (1918), pjesė-pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (1931) ir kiti.
Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.
Jūratė Jagminienė,
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
