Marija Stiuart (1542 m. gruodžio 8 d. Linlitge – 1587 m. vasario 8 d. Foteringėjuje) – Škotijos karalienė, pagrindinė XVI a. politinių bei religinių konfliktų figūra, Škotijos karaliaus Jokūbo V bei Marijos Gizės duktė.
Kol Anglijoje karaliavo Kruvinąją Mere vadinta Marija Tiudor, Marija Stiuart laimingai gyveno Prancūzijoje ir niekam nekliudė. Dar kūdikystėje, motinai tapus regente, paveldėjo Škotijos karūną. Sulaukusi 16 metų ištekinta už būsimo Prancūzijos karaliaus Pranciškaus II, tačiau karaliene pabuvo labai trumpai. Anksti mirus vyrui, 1561 m. grįžo į savo gimtąją šalį Škotiją.
Iš Prancūzijos į Škotiją grįžusią Mariją, kaip skydą, savo sukilimuose ir sąmoksluose prieš tuometinę Anglijos karalienę, Henriko VIII ir Anos Bolein dukterį, Elžbietą I naudojo Romos katalikai. Katalikų Bažnyčia nepripažino nei 1533 metų birželio 1 dieną karūnuotos Anos Bolein, nei jos protestantės dukters, ir kaip vertąją Anglijos karalienę protegavo būtent Mariją Stiuart. Elžbieta Tiudor buvo tik devyneriais metais vyresnė už savo antros eilės dukterėčią ir grūmėsi po Anglijos bažnyčios vėliava.
Tuo tarpu katalikiškosios Stiuartų šeimos pozicijos jau buvo nusilpusios. Būdama Henriko VII provaikaite, Marija pareiškė pretenzijas į Anglijos sostą. 1565 m. ištekėjo už pusbrolio lordo Darnlio, nuo kurio susilaukė sūnaus, būsimojo karaliaus Jokūbo, tačiau jį nužudė Botvelio grafas, už kurio Marija greitai ištekėjo. Šis faktas įsiutino visą Škotiją. Būdama 25-erių, 1568 metais, Marija Stiuart sukilusios aukštuomenės buvo nuversta nuo sosto ir, tikėdamasi Elžbietos I paramos ir malonės, pabėgo į Angliją. Tačiau ji čia buvo nelaukta viešnia. Anglijos karalienė greitai įsakė suimti varžovę.
Visą kalinimo laiką Katalikų Bažnyčios atstovai rengė sąmokslus, kaip išvaduoti Mariją iš kalėjimo ir ją pasodinti į sostą. Dėl šio maištaujančių katalikų siekio Marija buvo pripažinta kelianti grėsmę protestantiškai Anglijai, apkaltinta sąmokslu prieš Elžbietą I, vėliau - ir valstybės išdavimu. Pagal įstatymus, nuosprendį turėjo priimti pati karalienė Elžbieta; ji šį darbą atidėliojo, nepaisydama valdininkų patarimų. Jie teigė, kad „kol joje (Marijoje) rusena gyvybė, tol yra vilties, o kol jie (katalikai) turi viltį, tol mes gyvensime baimėje“. Galiausiai 1587 metų vasario 1 dieną, jausdama nepakeliamą aplinkinių spaudimą, Elžbieta priėmė sprendimą ir pasirašė mirties nuosprendį.
Šios dramos atomazga įvyko Foteringėjuje. Šioje pilyje Marija Stiuart buvo įkalinta ir, prabėgus 19 metų po sąmokslo atskleidimo, 1587 metų vasario 8 dieną, nukirsdinta.
„Šiandien po vakarienės man paskelbė nuosprendį: mane nubaus kaip nusikaltėlę aštuntą valandą ryto“, - šaltą vasario naktį pilyje rašė ji savo pirmojo vyro broliui, Prancūzijos karaliui Henrikui III.
Po egzekucijos ant upės kranto jai pastatytas paminklinis akmuo. Manoma, kad vėliau karalienės sūnus motinos palaikus perlaidojo Vestminsterio abatijoje.
Iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos Marija Stiuart nepriėmė jai metamų kaltinimų ir drąsiai sutiko savo likimą: „Aš nebijau mirti ir prisiekiu, kad nesu kalta dėl jokių nusikaltimų“. Škotijos karalienės gyvenimas bei likimas įkvėpė daugelį rašytojų (pvz., F.Šilerio tragediją „Marija Stiuart“, 1800 m.), ji yra laikoma katalikės kankinės simboliu.
Marija Stiuart – nesuvaldomo temperamento, jausminga moteris. Jos mėlynas kraujas nuo jos gimimo iki mirties vertė lietis paprastą, raudoną kraują. Vos jai gimus, užvirė kova dėl „svarbaus“ kūdikio, kuris šiame pasaulyje dar nieko nesuprato. Kova nesibaigė iki paskutinės akimirkos. Kova buvo šios karalienės egzistencijos pagrindas, jos gyvenimo variklis.
Ji gyveno taip, kaip norėjo, neklausė niekieno nuomonės, troško išsivaduoti iš visuomenės pančių ir prarado viską, bet net tada aukštai iškėlusi galvą ėjo pasitikti lemties ir išliko karaliene visomis prasmėmis. Marija Stiuart tiesiog nemokėjo nebūti karaliene, nemokėjo pralaimėti ir pasiduoti, nemokėjo nemylėti.
Jos meilės istorija keista, beprotiška, tik niekas negalėtų ginčytis, kad Škotijos karalienė nebuvo įsimylėjusi. Dėl meilės ji atsisakė visko, ko tik gali atsisakyti žmogus. Ar tapo laiminga? Mes turbūt jau nesužinosim - tokie dalykai nepavaldūs net biografams.
