Markas Šagalas (Marc Chagall; 1887 m. liepos 7 d. Vitebske, Baltarusijoje, Rusijos imperija – 1985 m. kovo 28 d. Prancūzijoje) – iškilus žydų XX a. modernizmo tapytojas, grafikas, scenografas, mąstytojas, kurio gyvenime periodiškai išnyra ir Lietuvos vardas. Pirmasis jo mokytojas – Zarasuose gimęs Yehuda Penas, vėliau gilų rėžį dailės studijose paliko Mstislavas Dobužinskis, į Vakarus sugrįžti padėjo Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis, pakeliui į Paryžių buvo surengta pirmoji paroda Kaune. 1935 m. jis lankėsi Vilniuje, o didesnę gyvenimo dalį praleido Paryžiuje įvairių Vilniaus dailės mokyklų auklėtinių litvakų aplinkoje.
Per ilgą gyvenimą jam teko išgyventi revoliucijas, pasaulinius karus, dalyvauti įvairiuose kultūriniuose bei meniniuose sąjūdžiuose. Apie Šagalą parašyta daug knygų, kuriose detaliai aptariami jo intelektualinės biografijos vingiai, įvairūs kūrybos aspektai. Šis vos ne šimtmetį nugyvenęs dailininkas pasižymėjo neįtikėtinu darbštumu ir po savęs paliko per 3 000 nutapytų drobių, gausybę litografijų, graviūrų, teatro kostiumų ir dekoracijų, tekstilės kūrinių, skulptūrų, mozaikų, pano, unikalių – per 1 000 kvadratinių metrų – vitražo kūrinių.
Jo ankstyvasis gyvenimas, pasak paties menininko, sukosi tarp sinagogos, namų židinio ir parduotuvės. Mamos nuopelnu Markas, vyriausias iš devynių vaikų, gavo išsilavinimą, lankė dainavimo pamokas ir mokėsi piešimo Yehuda Peno meno mokykloje. 1900-1905 m. mokėsi Vitebsko keturmetėje mokykloje, kurioje susipažino su savo mūza ir būsima žmona Bela Rozenfeld.
1906-1907 metais jaunuolis su draugu išvyko į Sankt Peterburgą. Šiaurinės sostinės kultūra, meno tendencijos darė akivaizdžią įtaką jo kūrybai. Čia jis mokėsi pas Leoną Bakstą, Vakarų dailės „ambasadorių“ ir simbolistinės tapybos ideologą.
1910-1914 metus Šagalas praleido Paryžiuje kartu su kitais Rusijos emigrantais, pripažinimo sulaukusiais ne namie, o svetur. Iš pradžioje gyveno Monmartre, o 1911-aisiais persikraustė į menininkų koloniją, žinomą kaip La Ruche („Avilys“). Šalia gyveno Chaimas Soutine'as, Amedeo Modigliani ir Fernandas Legeras. Tuo pat metu Rusijos menininkas susipažino ir su poetais Blaise'u Cendrarsu bei Guillaume'u Apollinaire'u, tapytoju Robertu Delauney.
1914 metais grįžo į Vitebską, persekiojamas karo audrų. 1915 m. vedė Belą Rozenfeld. Po bolševikų perversmo Šagalas tapo Vitebsko apskrities dailiųjų menų komisaru, įkūrė modernią meno mokyklą, kurioje mokė Kazimiras Malevičius. Po nesutarimų su pastaruoju 1922-aisiais visam laikui paliko Rusiją ir 1923 metais įsikūrė Paryžiuje.
Kūrybinio kelio pradžioje, įkvėptas mokytojo Penno, jis nuosekliai judėjo tautinio žydų meno kūrimo keliu. Jau per pirmąją viešnagę Paryžiuje išryškėjusias nacionalinio stiliaus paieškas porevoliuciniu laikotarpiu Rusijoje keitė susižavėjimas kairuoliškos pakraipos dailininkų siekiais pertvarkyti pasaulį ir paskleisti naujo meno idėjas kasdieniame vargšų gyvenime. Atsirado naujos plakatinių gestų kupinos drobės. Tačiau lygiagrečiai Šagalas dalyvavo įvairių žydų kultūrinių ir meninių organizacijų veikloje.
Šagalas neabejojo, kad meilę savo tautai, jos kultūros tradicijoms, istorijai pirmiausia reikia įrodinėti ne žodžiais, o konkrečiais darbais. Pasiryžimas kurti tautinę žydų dailę buvo sąmoninga ir natūrali apmąstymų apie savo tautinį tapatumą pasekmė. Įvairiuose tekstuose ir interviu Šagalas nuolatos kartojo mintį, kad jei nebūtų žydu, tuomet visai nebūtų dailininku, arba būtų visai kitokiu dailininku.
Menininkas daug keliavo, pristatydamas savo kūrybą Niujorke, Izraelyje, Olandijoje, Ispanijoje. 1935-aisiais apsilankė Vilniuje ir Varšuvoje. 1937 metais tapo Prancūzijos piliečiu. Tais metais naciai konfiskavo nemažą dalį jo darbų. Vokiečių kariuomenei veržiantis į Prancūzijos gilumą, Šagalas išvyko į neokupuotą Provansą, vėliau - Marselį, iš ten 1941 metais išvyko į Niujorką. Būtent JAV mirė jo žmona Bela. Į Prancūziją menininkas grįžo tik 1948-aisiais. Čia jis sutiko, o vėliau (1952 m.) vedė antrąją žmoną Valentiną Brodski.
Sulaukęs pasaulinio pripažinimo, savo kūrybą pristatęs Amerikos, Azijos žemynuose, Šagalas mirė Prancūzijoje 1985 metais. Savanoriškai ir priverstinai keliavęs po pasaulį, jis niekad iš tiesų nepaliko gimtojo krašto, kaskart grįždamas į jį kiekvienu savo kūriniu, kiekvienu atodūsiu.
