Ogiusto tėvai gyveno labai vargingai, be berniuko šeimoje augo dar dvi vyresnės dukterys. Jaunasis menininkas piešė nuo mažens, tai dažniausiai darė ant senų ir laikraščio lapų, su tetos dovanotais pieštukais. Vaikui teko susidurti su tėvo prieštaravimais ir bandymais paaiškinti, jog iš meno jis neišgyvens. Galiausiai jam net buvo uždrausta piešti. Tačiau draudimai šį norą tik stiprino – Ogiustas piešdavo slapta.
Laikui bėgant jis pradėjo lankyti mokyklą, kurioje menas taip pat buvo uždraustas vaisius. Kartą pagautas piešiantis jis net buvo nuplaktas. Metęs mokyklą, po kiek laiko, su sunkiai išgautu tėvo sutikimu, Rodenas pradėjo lankyti Dekoratyvinės dailės mokyklą. Ypač artimus santykius jis palaikė su dvejais metais vyresne seserimi Mari, kuri finansiškai ir morališkai rėmė Ogiusto norą mokytis dailės. Popietes su bendramoksliais jis leisdavo Luvre, kur bandydavo atkartoti Mikelandželo ir Rembranto darbus. Tačiau, nuo pat vaikystės taip norėjęs tapti dailininku, Rodenas pamažu pieštukus iškeitė į molį ir pradėjo lipdyti. Užsibrėžęs tikslą tapti pripažintu skulptoriumi, jis net tris kartus nesėkmingai bandė įstoti į žymiąją Paryžiaus dailės mokyklą. Tačiau dar didesniu sukrėtimu jam tapo numylėtos sesers Mari mirtis.
Ramybės ir pašaukimo Rodenas patraukė ieškoti pas dominikonų vienuolius, į Šventojo sakramento ordiną. Ordino vyresnysis, tėvas Eimaras, tapo žmogumi, paskatinusiu Ogiustą nenusisukti nuo Dievo suteikto talento ir nenustoti lipdyti. Jis net sutiko jam pozuoti, ir vienuolio biustas buvo pirmasis Rodeno kūrinys. Beveik metus praleidęs vienuolyne, jis susirado ornamentų lipdytojo darbą, ėmėsi dailidės darbų, kūrė mažas dekoratyvines statulėles. Tačiau toks darbas menininko netenkino. Po to, kai salonas atmetė jo ilgai kurtą biustą „Žmogus su įlaužta nosimi“, Ogiustas puolė į neviltį, nes tai buvo pirmas jam pačiam patikęs darbas.
Netrukus Rodenas pradėjo dirbti meistru pas kitus skulptorius. Jis daugiau nei 10 metų dirbo kitiems, bet kartu ir mokėsi skulptūros subtilybių. Kelionė į Italiją ir gėrėjimasis Mikelandželo „Dovydu“ Rodeną dar labiau pastūmėjo į priekį ir skatino nepasiduoti. 1867 m. baigta skulptūra „Bronzos amžius“ buvo drąsi ir pernelyg realistiška tų laikų supratimu. Skulptūra buvo taip stulbinamai panaši į žmogų, kad Rodenas sulaukė kaltinimų ją lipdęs aplink gyvą modelį, tačiau kritika skulptoriui padėjo – kūrinio pamatyti suplūdo minios žmonių.
Sunkaus darbo ir ištvermės dėka, jis tapo vis garsesnis, gaudavo vis daugiau užsakymų. Tada ir pasirodė žymiausi jo kūriniai: „Mąstytojas“, tapusi bene žinomiausia šiuolaikine skulptūra visame pasaulyje, intelekto ir filosofijos simboliu. Prie „Mąstytojo“ Rodenas užtruko net 20 metų, nes siekė, jog ji būtų tobula.
Tuo tarpu skulptūra „Kalė miestelėnai“ šiandien laikoma vienu iš svarbiausių prancūzų patriotizmo paminklų. Rodenui buvo patikėta pagerbti šešis didvyrius, kurie gelbėdami savo miestelio gyventojus nuo žudynių 1347 m. pasidavė Anglijos karaliui Edvardui III, patys nueidami mirčiai į nasrus. Rodeną taip pakerėjo ši istorija, kad skulptūrą jis lipdė su aistringu užsidegimu.
„Pragaro vartai“ yra 1880 m. pradėta ir per 37 metus taip ir iki galo nebaigta jo skulptūra. Kompozicija buvo kuriama pagal Dantės „Dieviškąją komediją“. Vartus sudarė horeljefinė 186 mažų figūrų kompozicija. Nemaža dalis mažų figūrų iš vartų vėliau virto atskiromis skulptūromis, pavyzdžiui, „Trys šešėliai“. „Pragaro vartai“ buvo tobulinti iki pat Rodeno mirties.
Ogiustas Rodenas mirė 1917 m., kaip pasiturintis, pripažintas, o svarbiausia - įgyvendinęs savo svajonę skulptorius, po mirties palikęs daug šedevrų. Jo darbai dar ir šiandien garsūs visame pasaulyje, dvaras, kuriame gyveno iki pat mirties, paverstas muziejumi, o pavardė žinoma visame pasaulyje.
