Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Rajano ligoninė – užmiršta ligoninė, užmirštas vardas

12/07/2018 Aidas

Greitai bėga laikas, negailestingai iš atminties ištrindamas ne tik žmones, bet ir įvykius, kurie buvo reikšmingi ir, atrodė, nepamirštami. Vienas iš tokių įvykių – Rajano ligoninės ir Rajano kūdikių ir motinų globos centro įsteigimas ir funkcionavimas tarpukario Kaune, Šančiuose. Netgi prieš kelis metus išleistoje J. Vanago knygoje „Šančių praeities takais“, kur išsamiai aprašyta Kauno priemiesčio – Šančių istorija nuo XIX a. pabaigos iki pokario laikų, apie Rajano ligoninę nėra nė žodžio, nors ji veikė 12 metų... Vargu, ar kas Lietuvoje žino, kas buvo Rajanas, o savo laiku tai buvo žmogus – legenda.

Apie šį žmogų Lietuva sužinojo 1919 metais. Tuo metu Lietuva buvo Pirmojo pasaulinio karo, žiaurių okupacijų, nepriklausomybės karų, epidemijų nuskurdinta, šalyje trūko maisto, drabužių, vaistų. Daug žmonių neturėjo pastogės, badavo.

1919 m. sausio 12 d. įsikūrusi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacija ieškojo rėmėjų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Amerika buvo pirmoji šalis, kuri ištiesė pagalbos ranką Lietuvai, kai tik buvo pertraukti mūšiai su vokiečiais ir buvo galimybė susisiekti su Lietuva. Baltijos šalyse veikė Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovas pulkininkas leitenantas Edvardas Rajanas (Edward Ryan).

Edvardas Rajanas gimė 1883 m. gruodžio 14 d. Skrantone, Pensilvanijos valstijoje, JAV. Jis buvo jauniausias iš keturių vaikų. Tėvas dirbo liejykloje. Mokydamasis mokykloje, jaunasis Edvardas dirbo cigarečių parduotuvėje, vėliau – vietiniame laikraštyje. 1908 m. jis įstojo į Njujorko Fordhamo universitetą, kur studijavo mediciną. 1912 m. baigęs studijas, jau kitais metais pasisiūlė savanoriu padėti evakuoti amerikiečius iš Meksikos, kur tuo metu tęsėsi revoliucija. Sukilėliai jį sugavo, paskelbė šnipu, karo belaisviu ir nuteisė sušaudyti auštant. Rytą jam vėl perskaitė nuosprendį, kurį jis išklausė su tokia panieka, kad sukilėlių vadas atidėjo nuosprendžio vykdymą ir tai kartojo 13 dienų iš eilės, po to – jį paleido. Taip gimė legenda apie bebaimį Rajaną.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Amerikos Raudonasis Kryžius pakvietė gydytojus į karščiausius Europos regionus. Rajanas 1915 m. nuvyko į Serbiją. Kaip vėliau rašė JAV spauda, „Rajanas atvyko kaip Dievo pasiuntinys“. Pirmas jo žingsnis – Amerikos vėliavos iškėlimas virš ligoninės, kuriai nuolat grėsė pavojus būti apšaudomai. Kai serbų kariuomenė pasitraukė iš Belgrado, Rajanas vienintėlis palaikė tvarką mieste, organizavo miesto aprūpinimą, rūpinosi ne tik sužeistaisiais, bet ir moterimis, vaikais ir kitais gyventojais.

Kai 1916 m. Belgrade siautė šiltinės epidemija ir mirė tūkstančiai žmonių, Rajanas organizavo kovą su epidemija, nors du jo gydytojai mirė, o jis pats sunkiai sirgo. Be to, su savo komanda jis atliko apie 8000 operacijų. Spauda rašė: „Amerikos gydytojas išgelbėjo Belgradą“. Už jo darbus Serbija apdovanojo Rajaną Baltojo Erelio ordinu. Išbuvęs 1,5 metų Serbijoje, Rajanas dirbo Prancūzijos fronto ligoninėse, o vėliau Graikijoje.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Rajanas, jau tapęs pulkininku leitenantu, buvo išsiųstas į Berlyną, ten padėjo rusų armijos karo belaisviams grįžti į Estiją, Latviją ir Lietuvą.

1919 m. Rajanas informavo savo padėjėją Hendersoną, kad trys Baltijos šalys išsilaisvino iš bolševikų ir nusiuntė jį išaiškinti padėties tose šalyse. Grįžęs Hendersonas pranešė, kad šalys norėtų Amerikos Raudonojo Kryžiaus paramos, tačiau sąlygos ten tokios baisios, kad Amerikos Raudonojo

Kryžiaus parama būtų tik lašas jūroje. Rajanas neišsigando sunkumų ir per dvi savaites su organizavo Amerikos Raudonojo Kryžiaus misiją Vakarų Rusijai ir Baltijos šalims remti, subūrė personalą, aprūpinimą, transportą ir 1919 m. spalio 3 d. traukinys iš Berlyno per Mintaują išvyko į Rytus. Už garvežio ir dviejų miegamųjų vagonų 25 personalo nariams buvo prekiniai vagonai su maistu, degalais, kitais būtinais daiktais ir platformos su automobiliais – pirmaisiais greitosios medicinos pagalbos automobiliais Baltijos šalyse.

Pasiekus Latviją, prie Rygos, jų karavanas buvo sustabdytas, nes vyko aršūs mūšiai su bolševikais. Sužinojęs, kad miesto gyventojai badauja, Rajanas veikė pagal savo principus – paėmęs didelę baltą vėliavą, kopėčiomis per pakeltą tiltą nuvyko į miestą ir atsirado tik po kelių dienų, išsiderėjęs laikiną ugnies nutraukimą, kad galėtų aprūpinti miesto gyventojus maistu.

Rajanui vadovaujant, Amerikos Raudonasis Kryžius įsteigė savo punktus Baltijos šalyse. Kaune atsakingas buvo kapitonas Hendersonas, o Rajanas važinėjo iš vieno punkto į kitą, iš Lietuvos – į Latviją ir į Estiją, nuolat palaikydamas visus moraliai. Jo nenuilstanti pozityvi energija užkrėsdavo kiekvieną, kurį jis sutikdavo.

Lietuvoje Amerikos Raudonasis Kryžius išdalijo drabužių, medikamentų ligoninėms, kitokių reikalingų daiktų už keletą milijonų auksinų. Į Estiją Rajanas nuvežė 300 tonų medikamentų ir kartu su savo komanda per tris savaites susitvarkė su Estijoje siautusia šiltinės epidemija, nuo kurios mirdavo 20–40 proc. susirgusiųjų. Be to, kartu su Estijos Taikos delegacija vyko į Rusiją kaip patarėjas. Už nuopelnus Estijai jis ir 26 jo komandos karininkai buvo apdovanoti I laipsnio Laisvės Kryžiumi, o kiti 57 jo komandos nariai – Estijos Raudonojo Kryžiaus ordinu.

1922 m. grįžęs į JAV, Rajanas kaip Garbės svečias dalyvavo pietuose, kuriuos organizavo Baltijos ir Amerikos sąjunga Metropoliteno klube, Niujorke, pažymint JAV Vyriausybės oficialųjį Estijos, Latvijos ir Lietuvos pripažinimą 1922 m. birželio 28 d. Tuo pačiu metu Persijos Vyriausybė paprašė JAV Vyriausybės pagalbos ir Rajanas nuvyko į Teheraną, kur 1923 m. rugsėjo 21 d. jis mirė nuo piktybinės maliarijos, būdamas tik 39 metų. Palaidotas gimtajame Skrantono mieste, Pensilvanijoje.

Estijos ministras Antonius Piip, tuo metu buvęs Vašingtone prezidento V. Vilsono laidotuvėse, nuvyko į Skrantoną padėti vainiko ant Rajano kapo.

Laukinis kovojantis airis, dažnai žaidžiantis su mirtimi, Serbijos nacionalinis didvyris, veržlus, impulsyvus, visuomet rodantis pavyzdį ir užkrečiantis kitus, puikus organizatorius ir vadovas – tokiais epitetais apibūdino Rajaną jo amžininkai.

1920 m. atvykdamas į Lietuvą, Rajanas atvežė daugybę baltinių, drabužių, vaistų, tvarsliavos ir jais sušelpė daug ligoninių, prieglaudų ir neturtėlių. Daugiausia apdovanojo Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyrių. 1921 m. lapkričio mėn. Amerikos Raudonasis Kryžius Kauno miesto savivaldybei perdavė septynias ambulatorijas, kurios buvo prijungtos prie esamų miesto rajoninių ambulatorijų. Be to, Kauno miesto savivaldybė dovanų gavo vaistų ir rišliavos už 49 255 Lt. bei tris automobilius.

1922 m. kovą Kaune, Šančiuose, Juozapavičiaus pr. 44 Rajano pastangomis buvo įrengtas Kūdikių ir motinų sveikatos globos centras ir 10 lovų (vėliau 15) ligoninė gimdyvėms, kurių pašventinimo apeigose jis pats dalyvavo. Ir centras, ir ligoninė pavadinti jo vardu. Ligoninė buvo skirta varguomenės moterims, o pasiturinčios turėjo mokėti po 6 Lt už dieną. Be to, Rajanas paliko visą įrangą 50 lovų vaikų ligoninei, kuri iki 1923 m. dar nebuvo atidaryta. Apie gimdymo ligoninės, dar vadinamos gimdymo prieglauda, atidarymą pranešė tuo metu Kaune leidžiami laikraščiai – „Lietuvos žinios“ ir „Laisvė“.

Atsižvelgdama į didelę pagalbą miestui, „už Kauno biednuomenės šelpimą ir vaikų gydymą“, Kauno miesto Taryba savo posėdyje 1922.06.21 viso miesto vardu išreiškė padėką Amerikos Raudonajam Kryžiui ir jo įgaliotajam gydytojui pulkininkui Rajanui. Pulkininkas Rajanas pareiškė, kad apie tolesnį šių įstaigų darbą tikisi gauti žinių į Ameriką ir norėtų, kad pradėtas darbas sėkmingai vyktų ir toliau.

Už nuopelnus Lietuvai pulkininkas leitenantas Edvardas Rajanas, prieš jam išvykstant iš Lietuvos, Respublikos Prezidento buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.

1922 m. rugsėjo mėn. atsisveikindamas su Lietuva, E. Rajanas padovanojo 100 rožių krūmų Karo Muziejaus sodeliui, kuris buvo įkurtas vadovaujant generolui V. Nagiui Nagevičiui ir iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d. Pulkininkas E. Rajanas pats tomis rožėmis apsodino paminklą žuvusiesiems už Lietuvos laisvę. Jis paliko ir tokį įrašą:

„Šiandien aš turėjau garbės pasodinti 100 rožių krūmų šalia paminklo, pastatyto žuvusiems kareiviams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Šitos rožės sodinamos lietuvių tautos narsumui pažymėti, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybę už tai, ką mano teisinga esant ir už ką sudėjo savo didžiausią auką. Amerikos Raudonojo Kryžiaus ir savo vardu reiškiu viltį, kad Jums daugiau neteks imtis ginklo savo kraštui apginti. Jeigu Jums ir reikėtų vėl kovoti dėl išlaikymo to, ką laimėjote taip didžia kaina, tai esu įsitikinęs, kad teisybė paims viršų ir pasisekimas bus Jūsų. Aš tikiuosi, kad su pirmutiniais šių krūmų žiedais jau bus išsipildę visi Lietuvos teritoriniai pageidavimai, kurie visų protingų ir teisingų žmonių manymu yra teisingi ir teisėti. Tebūnie garbė žuvusiesiems“.

Edward H. Ryan

Pulkininkas leitenantas, M.D.

Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovas

1922.09.23*

* Ano meto vertimas iš anglų kalbos

1923 m. pabaigoje Lietuvoje buvo pranešta apie gydytojo pulkininko E. Rajano mirtį. Lapkričio 17 d. Kaune už mirusįjį buvo aukojamos Šv. Mišios, apie ką buvo paskelbta „Medicinos“ žurnale.

Rajano ligoninėje kasmet gimdė 400–500 moterų. 1933 m. „Medicinos“ žurnale pateikti 10 metų ligoninės darbo rezultatai. Per 10 metų buvo 4866 gimdymai, 10 moterų mirė: nuo plaučių embolijos – 3, peritonito – 2, eklampsijos – 2, sepsio – 1, įaugusios placentos – 1 ir užleistos skersinės padėties – 1. Komisija, kurią sudarė gydytojai Švarcas, Dubrovičius ir E. Bliūdžiūtė, tuo metu tyrusi Rajano ligoninės darbą, teigiamai atsiliepė apie ligoninės vedėjos gyd. N. Gildienės darbą.

Rajano ligoninė sėkmingai veikė 12 metų, nors jos patalpos ir nebuvo pritaikytos ligoninei: nebuvo pagalbinių patalpų, vonių, netgi tualetų. Vonia ir tualetas buvo tik ambulatorijoje. Naujagimių kambarys taip pat buvo ambulatorijos patalpose. Ligonių izoliacijai vietos iš viso nebuvo. Ligoninės personalą sudarė 1 gydytojas, 3 akušerės, 3 slaugytojos, 1 virėja, 1 skalbėja ir 1 sargas.

Ligoninė glaudėsi Karo žinybai priklausiusiose patalpose, todėl ši žinyba pradėjo reikalauti, kad ligoninė išsikraustytų. Be to, ligoninė buvo nuostolinga – nuostoliai siekė 12–14 000 Lt kasmet, todėl 1934 m. spalio 17 d. Kauno miesto Burmistro įsakymu ligoninė buvo uždaryta. Nurodyta, kad ligonės bus perduotos Raudonojo Kryžiaus ligoninei.

Doc. Dalia Kotryna Baliutavičienė, Lietuvos akušerija ir ginekologija, 2011 gruodis, tomas XIV, Nr. 4

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu