Sarah Bernhardt – prancūzų teatro aktorė, laikoma pirmąja tarptautinio kino žvaigžde. Ji gimė 1844-aisiais ir mirė 1923-iaisiais, prieš prasidedant Holivudo aukso amžiui, o jos kelios tyliojo kino juostos šiandien atrodo keistos ir nepatrauklios. Nepaisant to, apie ją ir toliau yra leidžiamos knygos, filmai, statomos pjesės, šokėjų pasirodymai, kuriamos dokumentikos, parodos ir suvenyrai. Vos prieš kelerius metus Niujorko Žydų muziejus atidarė išskirtinę Bernhardt parodą, kuri, be kita ko, pademonstravo, kodėl ji buvo tikras Art Nouveau įsikūnijimas – nuo jos nepaprastai ištaigingų kostiumų ir brangakmeniais nusagstytų aksesuarų iki to, kaip ji beveik visada stovėdavo ir sėdėdavo: pačios tyriausios Art Nouveau stiliaus manieros (tai ypač akivaizdu jos portretuose, nuotraukose ir karikatūrose).
Pamirškite Lady Gaga ir jos suknelę iš mėsos – dar jokia kita žvaigždė neperprato ekscentriškojo artistiškumo taip lengvai kaip Sarah Bernhardt, mėgusi puoštis negyvais šikšnosparniais, niekur nevykusi be savo asmeninio karsto ir kartą apkeliavusi visą Ameriką kartu su aligatoriumi, vardu Ali-Gaga (nelaimei, jis nugaišo išgėręs pernelyg daug šampano). Jos pasirodymai buvo legendiniai, o romanai ryškiai nušviečiami to meto spaudos. Pačios aktorės teigimu, ji turėjo daugiau nei tūkstantį meilužių.
Žymioji Prancūzijos scenos žvaigždė su ankstyvuoju kinu turėjo tikrus meilės ir neapykantos kupinus santykius. Po jos debiuto filme „Le duel d'Hamlet“ (1900 m.) ji pareiškė nekenčianti šios naujosios medijos, tačiau sutiko pasirodyti dar viename filme, „La Tosca“ (1909 m.). Pasakojama, kad pamačiusi rezultatą, ji pašoko iš siaubo ir pareikalavo, kad negatyvas būtų tučtuojau sunaikintas. Kitas jos vaidmuo kine, „Film d'Art“ studijos prodiusuotoje juostoje „Camille“ (1912 m.), sulaukė tiek kritikų, tiek publikos pripažinimo ir padėjo suteikti kinui tikros artistinės garbės. Tais pačiais metais ji Didžiojoje Britanijoje suvaidino pagrindinį vaidmenį juostoje „Queen Elizabeth“ (1912 m.). Už parduotus bilietus JAV gautos lėšos padėjo Adolphui Zukorui įkurti „Paramount“ studiją. 69-erių Bernhardt buvo siūlomos iki tol neregėtos sumos, kad ji kurtų filmus su kitomis kompanijomis, tačiau ji liko ištikima „Film d'Art“, ir kitąmet pasirodė „Adrienne Lecouvreur“ (1913 m.).
1915 m., vykstant I-ajam Pasauliniam karui, ji savo noru pasirinko kojos amputaciją vietoje seno kelio sužeidimo skausmų kentėjimo. Paklausta, ar tai nesutrukdys jai toliau vaidinti, ji išrėžė: „O kas man ta koja?“ ir suvaidino dar dviejuose filmuose: „Jeanne Doré“ (1915 m.) ir „Mothers of France“ (1917 m.) bei surengė turą karo fronte, kur linksmino kareivius, šokinėdama, savo pačios žodžiais, „tarsi patarška“. 1923 m., kai jai buvo 79-eri, jos viešbučio kambarys buvo paverstas kino studija vien tam, kad ji galėtų pasirodyti dar viename filme, „The Clairvoyant“ (1924 m.). Tačiau dėl jos prastėjančios sveikatos juostos statymo darbai buvo sustabdyti ir ji mirė prieš tai, kai filmas buvo baigtas.
Amžininkų nuomonės dėl Bernhardt aktorinių sugebėjimų išsiskyrė. Proustas įamžino ją kaip aktorę Bermą romane „À la recherche du temps perdu“. Victoras Hugo (vienas iš jos atsitiktinių meilužių) ir Lyttonas Strachey ją dievino. Pastarasis yra rašęs: „Ji geba sukurti virpulį po virpulio, ji geba suimti ir sunaikinti savo publikos nervus, ji geba paliesti, ji geba įvaryti siaubą“. Tuo tarpu George‘as Bernardas Shaw jos neapkentė ir jos vaidybą apibūdino kaip „vaikiškai egoistišką“ bei pastebėjo, kad „ji neįžengia į pagrindinį vaidmenį: ji pakeičia jį savimi“. Vis dėlto, vėliau jis pripažino, kad jo nusistatymas galėjo gimti todėl, kad ji „atrodė visiškai taip pat, kaip mano tetulė Georgina“.
Šiandien sunku įvertinti, kokių gabumų aktorė buvo Bernhardt. Iki mūsų dienų išlikusios jos juostos neperteikia jos karšto gyvybingumo ar įgimto sugebėjimo patraukti publiką. Tačiau į tai ji, be abejonės, būtų atrėžusi savo karališkąjį „quand même?“ – „na ir kas?“ – devizą, kuriuo ji nusipurtydavo bet kokius bandymus ją sukritikuoti ar pažeminti.
