Šarlotė Brontė (1816-1855 m.) – anglų rašytoja, ne mažiau žinomų rašytojų Emilės Brontės ir Anės Brontės sesuo. Pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido kartu su seserimis, vėliau savarankiškai parašė keletą romanų („Šerlė“, „Vijetė“, „Džeinė Eir“ ir kt.). Rašytoja garsėjo nepaprasta vaizduotės jėga ir tuo, ką didysis vokiečių poetas J. V. Gėtė vadino genijaus paslaptimi – gebėjimu akimirksniu pajausti ir perprasti žmones, jų elgesio ir mąstysenos ypatumus.
Šarlotė Brontė gimė Torntone, Jorkšyro grafystėje 1816 m. balandžio 21 d, airių kilmės anglikonų dvasininko Patriko Brontės ir Marijos Branvel šeimoje. Šarlotė buvo trečias jų vaikas iš šešių. Deja, Šarlotės motina susirgo vėžiu ir mirė 1821 m., palikusi penkias dukteris ir sūnų sesers globai. 1824 m. Šarlotė su seserimis buvo išsiųsta į Dvasininkų dukterų mokyklą (vėliau tapusią Louvudo mokyklos prototipu romane „Džeinė Eir“). Apgailėtinos gyvenimo toje mokykloje sąlygos, Brontės teigimu, padarė nepataisomą žalą jos sveikatai bei paspartino seserų Marijos (gim. 1814 m.) ir Elizabetos (gim. 1815 m.) ankstyvą mirtį nuo tuberkuliozės 1825 m. birželį.
Likę gyvi vaikai – Branvelis, Šarlotė, Emilė ir Anė – pradėjo kurti savo pirmąsias istorijas. Šarlotė ir Branvelis sukūrė baironiškų istorijų apie savo svajonių šalį – Angriją, o Emilė ir Anė parašė eilėraščių ir straipsnelių apie savąją – Gondalą. Pasakojimai buvo ganėtinai gerai išvystyti ir padėjo pagrindą jų tolesnei literatūrinei veiklai.
Šarlotė toliau tęsė mokslus, 1835–1838 m. įsidarbino mokytoja, o 1839–1841 m. dirbo guvernante įvairiose Jorkšyro šeimose. 1842 m. kartu su Emile išvyko į Briuselį, kur įsidarbino privačioje mokykloje. 1842 m. mirus tetai, seserys grįžo į Angliją, o 1843 m. Šarlotė vėl patraukė į Briuselį. Šis, antrasis, gyvenimo Belgijoje etapas jai nebuvo lengvas: ją apniko vienatvė, nostalgija ir stiprus prisirišimas prie mokyklos direktoriaus Konstantino Hedžerio. Galiausiai 1844 m. ji grįžo atgal į Angliją ir patirtus išgyvenimus pritaikė romanuose „Profesorius“ ir „Vijetė“.
1846 m. gegužę Šarlotė, Emilė ir Anė išleido bendrai parašytą poezijos knygą, prisidengusios įvairiais slapyvardžiais. Vėliau seserys toliau rašė spaudai ir pradėjo pirmuosius romanus. Šarlotė savo pirmuosius du romanus pasirašė Kurerio Belo slapyvardžiu. Apie tokį savo pasirinkimą ji rašė: „Nenorėdamos viešintis, nusprendėme pasinaudoti Kurerio, Elio ir Ektono Belų slapyvardžiais. Taip padarėme […], nes nenorėjome, kad būtų žinoma, jog mes moterys, kadangi mūsų rašymo stilius ir išsakytos mintys neatitiko tų laikų „moteriškumo“. Buvome įsitikinusios, kad į moteris rašytojas bus žiūrima su išankstiniu nusistatymu.“
Šarlotės brolis Branvelis mirė 1848 m. rugsėjį nuo lėtinio bronchito ir išsekimo, pasunkintų nesaikingo girtavimo, nors Šarlotė manė, kad mirtį sukėlė tuberkuliozė. Emilė ir Anė taip pat mirė atitinkamai 1848 m. ir 1849 m., abi nuo plaučių tuberkuliozės. Šarlotė liko su tėvu. Jos leidėjai dažnai kviesdavo moterį į Londoną, tačiau, nenorėdama ilgesniam laikui palikti senyvo tėvo, ji dažniausiai išvykdavo vos keletui savaičių.
1854 m. birželį Šarlotė susituokė su tėvo padėjėju Arturu Belu Nikolsu ir greitai pradėjo lauktis. Nėštumo laikotarpiu jos sveikata smarkiai pablogėjo. Šarlotė kartu su negimusiu kūdikiu mirė 1855 m. kovo 31 d., būdama 38 metų amžiaus. Jos mirties liudijime pažymėta, kad mirtį sukėlė džiova.
1847 m. parašytas romanas „Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia Šarlotės Brontės knyga. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje.
Visų niekinama ir žeminama Džeinė Eir yra našlaitė, auganti giminaičių šeimoje. Vėliau dėdės žmona išsiunčia Džeinę į prastos reputacijos našlaičių prieglaudą. Baigusi šią mokymo įstaigą, neišvaizdi, tačiau inteligentiška jauna moteris susiranda guvernantės darbą ir pakliūna į turtingus namus. Ir štai šioje nuošalioje vietoje ji patiria savo pirmąją meilę. Ekscentriškasis misteris Ročesteris yra uždaras, nekalbus, griežtas ir gana atšiaurus žmogus. Tačiau, kad ir kokie atsiskyrę žmonės būtų, anksčiau ar vėliau ir juos aplanko meilė. Greitai paaiškėja baisi paslaptis, kurią misteris Ročesteris ir prietemoje paskendęs namas gerai saugojo nuo žmonių akių. Po skaudaus nusivylimo, Džeinė pabėga iš tų namų, kur akys veda...
Našlaitės Džeinės istorija įdomi ir šiandien: prieš keletą metų romanas buvo įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką, buvo daug kartų ekranizuotas.
