Nors žmonių grobimas siekiant išpirkos – anaiptol ne mūsų amžiaus išradimas, vis dėlto šis juodas verslas labiausiai suklestėjo praėjusiame šimtmetyje. Didžiosios depresijos metais Amerikoje kaip grybų po lietaus pridygo gangsterių grupuočių, kurios be atodairos grobė turtingų ir žymių žmonių vaikus ir giminaičius, reikalaudamos didelių pinigų. Šie nusikaltimai dažniausiai likdavo neišaiškinti, artimieji ne visada kreipdavosi į policiją, todėl gangsteriai darėsi vis įžūlesni, o „kolegų“ sėkmė skatino naujus nusikaltimus. Vienas iš tokių grobimų savo laiku buvo vadinamas „Šimtmečio nusikaltimu“.
Amerikos nacionalinis didvyris pulkininkas Čarlzas Lindbergas 1927 m. išgarsėjo visame pasaulyje, kai vienas be nutūpimo iš Niujorko nuskrido į Paryžių, tokiu būdu perskrisdamas visą Atlanto vandenyną. O po penkerių metų, 1932-aisiais, viso pasaulio spaudos dėmesį prikaustė jo asmeninė tragedija: mažasis Lindbergo sūnus buvo pagrobtas tiesiai iš jo namų Naujajame Džersyje. Nežinomas pagrobėjas kopėčiomis įlipo į namo trečiąjį aukštą, pasiėmė vaiką ir ant palangės paliko raštelį, kuriame reikalavo sumokėti išpirką.
Už pusantrų metukų Čarlzo Lindbergo jaunesniojo gyvybę reikalauta pradžioje 50, o paskui 70 tūkst. dolerių. Per mėnesį po pagrobimo reikalaujamoji suma buvo išmokėta (visų kupiūrų numerius užsirašė policija), tačiau nurodytoje vietoje vaikas nerastas. Dar po mėnesio mažylio kūnelis buvo aptiktas miškelyje netoli Lindbergų namų. Paaiškėjo, kad Čarlzas Lindbergas jaunesnysis buvo nužudytas netrukus po pagrobimo, ir niekas nė neketino jo grąžinti tėvams. Po šių įvykių, 1935 m., sukrėsta Lindbergų šeima paliko valstijas ir persikėlė į Europą, kur gyveno iki pat 1939-ųjų balandžio.
Amerikos nacionalinis didvyris pulkininkas Čarlzas Lindbergas 1927 m. išgarsėjo visame pasaulyje, kai vienas be nutūpimo iš Niujorko nuskrido į Paryžių, tokiu būdu perskrisdamas visą Atlanto vandenyną. O po penkerių metų, 1932-aisiais, viso pasaulio spaudos dėmesį prikaustė jo asmeninė tragedija: mažasis Lindbergo sūnus buvo pagrobtas tiesiai iš jo namų Naujajame Džersyje.
Tačiau po kiek laiko sužymėti banknotai pasirodė apyvartoje. Policiją jie atvedė iki anksčiau teisto 35-erių dailidės Bruno Richardo Hauptmano. Nors šis iki pat pabaigos atkakliai teigė esąs nekaltas, 1935 m. vasario 13 dieną vokiečių kilmės Hauptmanas buvo pripažintas kaltu, o 1936 m. balandžio 3 dieną pasodintas į elektros kėdę. Pagrobimą iki šiol supa įvairios teorijos, o ekspertai nesutaria, ar Hauptmanas buvo tikrasis pagrobėjas, ar tik atpirkimo ožys.
Vis dėlto, po šio įvykio mažai kas susigundydavo griebtis tokio nusikaltimo. Jeigu anksčiau visuomenė atlaidžiai žiūrėjo į tokį „verslą“ – daugelis laikė tai dar vienu „mokesčiu turtingiesiems“ – tai po Lindbergo bylos padėtis pasikeitė: žmonių grobimai liovėsi ir vėl atgijo tik kur kas vėliau, 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiais.
Štai 1974 m. Kalabrijos mafiozai Romoje pagrobė Polą Getį III, 16-metį JAV naftos magnato, milijonieriaus Polo Gečio anūką. Norėdami „iš principo“ nenusiteikusį mokėti išpirkos senelį priversti pakloti reikalaujamą sumą, nusikaltėliai nupjovė pusę vaikinuko dešiniosios ausies. Po ilgai trukusių derybų jaunasis Polas buvo paleistas į laisvę už 2 mln. dolerių vietoj reikalautų 17 mln. Pagrobėjai taip ir nebuvo sučiupti.
Tais pačiais metais buvo pagrobta ir JAV žiniasklaidos magnato 19 metų dukra Peti Herst. Pagrobėjai - teroristai, siekiantys išvaduoti Ameriką nuo „fašistinių parazitų“ - pareikalavo 70 milijonų dolerių. Tačiau įdomiausia šioje istorijoje tai, kad mergina vėliau pati įstojo į šią organizaciją. Dėl to ji dvejus metus praleido kalėjime, tačiau prezidentas Džimis Karteris jai suteikė malonę.
1980 m. vokiečių žurnalisto Dyterio Kroncukerio dukros Sabina ir Siuzana ir jų 15-metis pusbrolis Martinas Vechtleris į pagrobėjų rankas pateko Toskanoje. Trys kaukėti, ginkluoti banditai atostogų viloje susidorojo su suaugusiaisiais ir nusitempė vaikus. Mergaičių motina Renata Kroncuker per Italijos televiziją kreipėsi į vaikų grobikus: „Atiduosiu jums paskutinius marškinius, tik grąžinkite man vaikus“. Net popiežius Jonas Paulius II per televiziją apeliavo į pagrobėjų sveiką protą. Praėjus 68 dienoms vaikai buvo paleisti, kai tėvai sumokėjo 4,3 mln. markių.
Jau XXI a. du garsūs pagrobimai, paskatinti vienas kito, buvo įvykdyti Anglijoje. Trejų metukų britė Madeleina Makein dingo per atostogas su tėvais Portugalijoje 2007 m. gegužės 3 d. Ji nerasta iki šiol ir laikoma mirusia. Didžiulio visuomenės susidomėjimo Madeleinos pagrobimu paskatinta devynmetės Šeron Metjus motina su savo meilužiu tų pačių metų lapkričio 11 d. inscenizavo savo dukros pagrobimą, norėdama gauti pinigų iš dingusių vaikų asociacijos. Tačiau po 24 valandas trukusių paieškų, kuriose dalyvavo 300 policininkų ir 60 detektyvų, mergaitė buvo rasta po motinos meilužio lova. „Pagrobėjai“ sėdo už grotų, o mergaite pasirūpino socialinės tarnybos.
Nuotraukoje: Čarlzas Lindbergas liudija prieš Bruno Hauptmaną
