Stounhendžas (angl. Stonehenge) – vienas svarbiausių priešistorinių statinių Europoje. Šis ritualinis paminklas pastatytas pietinėje Anglijoje, o jo amžius siekia neolito ir bronzos amžių (apie 3100–2000 m. pr. m. e.). Jį sudaro ratu išdėstyti didžiuliai akmeniniai žiedai. Iki šiol nėra aišku, kokia tiksliai buvo Stounhendžo paskirtis, bet yra kelios plačiai priimtos hipotezės.
Archeologai sutaria, kad Stounhendžas buvo statomas trimis etapais. Baigiantis trečiajam tūkstantmečiui pr. m. e., po I-ojo statybų etapo, Stonhendžą supo tik griovys ir žemių pylimas. Spėjama, kad jie senovėje galėjo tarnauti kaip kapinės. Pylimo skersmuo buvo apie 90 m, o viduje rastos 56 nedidelės, ritualinės duobės, kurias XVII amžiuje pirmasis aprašė Džonas Aubrey, ir kurio garbei jos vėliau pavadintos. Spėjama, kad duobės greičiausiai buvo išraustos laidojimui, t.y. kremavimui. Tuo tarpu teritorijos šiaurės rytuose buvo pastatytas didelis, 6 m ilgio, 2 m pločio ir beveik 3 m aukščio, Kulno akmuo (angl. Heelstone). Tai buvo pirmasis stovintis akmuo Stounhendže.
II-ajame Stounhendžo etape (apie 2150-2000 m. pr. m. e.) iškilo ir megalitų kompleksas – du koncentriški žiedai, sudaryti iš 80 milžiniškų melsvų vulkaninės kilmės uolienų menhyrų, kaip manoma, atgabentų iš Prescelio kalnų, esančių Pietų Velse, net už 320 km nuo Stounhendžo. Iki mūsų dienų iš jų išliko tik nedidelis apskritimas. Nemažai tikėtina, kad visas statinys niekada taip ir nebuvo baigtas. Šio etapo metu taip pat pastatyta alėja, jungianti Stounhendžą su Eiveno upe.
Paskutinis, III-asis Stounhendžo statybų etapas, antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, buvo nepaprastai įsimintinas jau vien dėl to, kad paminklas buvo suformuotas tokiu pavidalu, kokį matome ir šiandien. Jau stovinčių melsvų uolienų rato viduje iškilo dar apie trisdešimties menhyrų, sujungtų akmens architravais, žiedais. Žiede, pasagos forma, buvo išdėstyti penki trilitai – du statmeni akmens luitai, laikantys trečiąjį gulsčią, o pasagos viduje padėtas plokščias luitas, vadintas Aukuro akmeniu. Paskutinėms statyboms buvo naudoti vietinio smiltainio gabalai. Į rato vidų buvo galima patekti keliu, skersai kurio buvo pastatyti vadinamieji Kulno ir Skerdynių akmenys.
Visas Stounhendžo paminklas yra milžiniška konstrukcija, sudaryta iš 82 gigantiškų, po 5 tonas sveriančių akmenų, 30 neaprėpiamo dydžio akmens blokų, sveriančių po 25 tonas, ir 5 labai masyvių trilitų. Sustatyti milžiniški akmens blokai sudaro arkas, nukreiptas į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus.
Susidomėjimo Stounhendžui duoda nežinomas statybos būdas – nežinia, kaip čia buvo atgabenti ir į tokį aukštį pakelti daugiau nei 50 tonų sveriantys luitai – ir statinio paskirtis. Tačiau viena aišku, jog tie, kas statė šį mistinį statinį, turėjo puikias inžinerijos žinias. Yra apskaičiuota, kad jeigu Stounhendžas būtų pastatytas per metus, tai jo statybai reiktų 10 000 žmonių, nors, iš tiesų, greičiausiai statyba buvo sezoninė ir truko kelias kartas.
Kryptis, kuria išdėstyti akmenys, leidžia spėti, kad kompleksas buvo naudotas astronominiais tikslais (vasaros saulėgrįžą virš Kulno akmens pakyla saulė), o tokie stebėjimai buvo religinių apeigų dalis. Spėjama, jog ratu sustatyti akmenys vaizduoja metų laikų kaitą ir dangumi judančios Saulės trajektoriją. Taip pat manoma, jog tai buvusi svarbi sakralinė vieta. Stounhendžas galėjo būti naudojamas ir kaip Saulės arba Mėnulio kalendorius.
Įdomu tai, kad saksai Stounhendžo kompleksą vadino „Kabančiais akmenimis“, o viduramžių rašytojai – „Milžinų šokiu“. Statinys 1986 m. įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą ir kasmet pritraukia šimtus tūkstančių turistų. Netoli paslaptingojo Stounhendžo esančiame Solsberio (Salisbury) miestelyje galima aplankyti muziejų, kuriame eksponuojami šiose apylinkėse rasti priešistoriniai ginklai, papuošalai ir kiti radiniai.
