Turbūt nė vienas iš mūsų nebeišsiverčiame be telefono. Tačiau ar žinote, kaip, kur ir kada jis atsirado?
Kasinėdami vienų rūmų griuvėsius Peru, archeologai aptiko keistą daiktą, galintį būti telefono pirmtaku. Tai buvo du indai sujungti lynu. Tokiu „telefonu” vaikystėje esame kalbėję turbūt kiekvienas. Beje, senovės inkai taip pat turėjo telefoną, tik... bevielį. Ypatingi vamzdžiai jų rūmų sienose gaudydavo ir perduodavo garsus. Sėdėdamas soste valdovas galėjo kalbėtis su savo dvariškiais, esančiais skirtingose patalpose. Vis dėlto tokie telefono aparatai, kuriuos naudojame dabar, atsirado kur kas vėliau.
1837 m. amerikiečių fizikas Čarlzas Graftonas Peidžas eksperimentais pirmą kartą įrodė, kad žmogaus balsas gali būti perduotas per atstumą. Jis eksperimentavo su elektros grandine, kurią sudarė elektromagnetas, kamertonas ir galvaninis elementas. 1861 m. vokietis Johanas Filipas Raisas Frankfurte prie Maino sugalvojo net keletą aparatų, skleidžiančių įvairius garsus ir muziką. J.F. Raisas vieną iš tų aparatų pavadino telefonu (gr. tele – toli + phōne – balsas) ir pademonstravo jį Frankfurto fizikų draugijoje. Įdomu tai, kad tikrojo telefono dar nebuvo, bet žodis „telefonas” jau atsirado.
Po dešimties metų, 1871 m., Amerikoje gyvenantis italas teatro inžinierius Antonijus Meučis (1808-1896 m.), manydamas, kad elektra gali išgydyti migreną, prijungė ligonį prie baterijos. Paleidęs srovę, Meučis kitoje patalpoje išgirdo paciento riksmą. Garsas kažkaip atkeliavo laidais. Meučis buvo neturtingas, todėl savo išradimo neišsaugojo. Beje, 2001 m. JAV Kongresas pripažino, kad būtent jis išrado pirmąjį telefoną. Tačiau jo telefonas nebuvo pademonstruotas ir niekada nepatentuotas.
Tai padarė škotų kilmės amerikietis Aleksandras Grehemas Belas (1847-1922 m.), kuris buvo kurčnebylių mokyklos mokytojas. Mąstydamas, kaip padaryti artikuliaciją matomesnę, Belas sugalvojo „muzikinį telegrafą”, veikiantį balso jėga. Taip 1874 m. pirmą kartą suformuluota oro virpesių pavertimo elektros virpesiais idėja. Tapęs Bostono universiteto profesoriumi, Belas dar giliau pasinėrė į eksperimentavimą. Kadangi pats nedaug nusimanė apie elektrą, pasikvietė mechaniką Tomą Vatsoną, o pinigų jiems skyrė kurčnebylės mokinės, kurią vėliau Belas vedė, tėvas. 1875 m. liepos mėn. išradėjai atliko eilinį eksperimentą. Belas sėdėjo pastogėje su ausinėmis, o Vatsonas – apačioje laboratorijoje. Nelauktai joje įvyko trumpas sujungimas, ir plieninė spyruoklė, vibruojanti prieš magnetą, davė stiprią elektros srovę. Tą sekundę Belas ausinėse išgirdo garsus, kuriuos Vatsonas skleidė laboratorijoje. Belas suprato, kad perduodant signalą diafragma ir magnetas turi būti kuo arčiau vienas kito.
Ne visi įvertino naujojo išradimo reikšmę. Kai Belas, ignoruodamas plačios publikos pajuokas, ėmė savo telefono aparatą pardavinėti ir nuomoti, laikraščiai Bostone ragino policiją atkreipti dėmesį į tą beprotį, „kuris iš patiklių žmonių vilioja pinigus, rodydamas jiems aparatą, lyg galintį per atstumą metaline viela perduoti žmogaus balsą“.
Dirbtuvėse buvo nemažai eksperimentuojama, kol galiausiai 1876 m. kovo 7 dieną Belas užpatentavo pirmą veikiantį telefono aparatą. Beje, vos po dviejų valandų į patentų biurą su tokia pat paraiška atėjo kitas išradėjas – Eliša Grėjus. Tai nebuvo apgaulė ar plagiatas – jie nepriklausomai vienas nuo kito įgyvendino jau brendusią idėją. Daug metų išradėjai vaikščiojo po teismus, tačiau tos dvi valandos nulėmė, kad kompanija „Bel“ gyvuoja ir šiandien.
Tačiau grįžkime į Belo laboratoriją. Toliau eksperimentuodamas, tų pačių metų kovo 10-ąją, Belas netyčia ant kelnių užsipylė rūgšties ir sušuko: „Misteri Vatsonai, ateikite čia, padėkite man!“. Šis buvo kitame kambaryje ir išgirdęs telefonu Belo balsą atskubėjo padėti. Tai ir buvo pirmasis telefono skambutis. Argi ne simboliška, kad pirmąkart telefonas suskambo prašant pagalbos?
Ne visi įvertino naujojo išradimo reikšmę. Kai Belas, ignoruodamas plačios publikos pajuokas, ėmė savo telefono aparatą pardavinėti ir nuomoti, laikraščiai Bostone ragino policiją atkreipti dėmesį į tą beprotį, „kuris iš patiklių žmonių vilioja pinigus, rodydamas jiems aparatą, lyg galintį per atstumą metaline viela perduoti žmogaus balsą“.
1876 m. Filadelfijoje vyko pramonės paroda. Belas, į ją atvežęs savo telefoną, tikėjosi triumfo. Tačiau publika jo dėže nesidomėjo. Laimei, pro šalį ėjo aukštas svečias – Brazilijos imperatorius Pedras II. Jo didenybė sutiko prie ausies prisidėti ausines ir nustebęs sušuko: „Viešpatie! Šis daiktas kalba!“. Greitai ir amerikiečiai įvertino, koks tai patogus išradimas ir jau 1878 m. Baltuosiuose rūmuose įrengiamas pirmasis telefonas. Netrukus tokie aparatai pradėjo veikti visuose svarbiausiuose valstybiniuose Amerikos pastatuose ir turtingų žmonių namuose.
Aleksandras Grehemas Belas mirė 1922 m. rugpjūčio 2 d. Bedene, Kanadoje. Nuleidžiant į duobę karstą, jo garbei minutei buvo nutrauktas telefono ryšys. Vieną minutę tylėjo trylika milijonų Šiaurės Amerikos telefonų.
Nuotraukoje: A.G. Belas atidaro telefono liniją tarp Niujorko ir Čikagos, 1892 m.
