Viena garsiausių pasaulio operų – Volfgango Amadėjaus Mocarto „Užburtoji fleita“ – yra apgaubta legendų ir gandų. O operos apskritai nebūtų, jei ne spalvinga libreto autoriaus ir Mocarto bičiulio Emanuelio Šikanederio asmenybė. Bavarijoje 1751 m. gimęs vokietis jaunystėje buvo klajojantis aktorius ir poetas – tikras plevėsa. Su ketveriais metais vyresniu Mocartu susipažino Zalcburge 1780-aisiais. Vėliau Šikanederis įkūrė teatrą Vienos priemiestyje Vydene – nedidelėse patalpose, kurias jo žmona paveldėjo iš... savo meilužio. 1791 m. rugsėjį būtent čia, varganoje scenoje, įvyko „Užburtosios fleitos“ premjera.
Spalį opera Vienoje rodyta dvidešimt kartų, o lapkritį – jau net šimtą. Tačiau gruodį Berlyno laikraštis „Muzikos savaitraštis“ rašė: „Užburtoji fleita“, kuriai muziką sukūrė mūsų kapelmeisteris Mozard, pareikalavo daug išlaidų prabangioms dekoracijoms, tačiau tikėtų aplodismentų nesulaukia, nes veikalo turinys ir kalba yra labai prasti.“
Nepaisant tokių atsiliepimų, kitų metų rugsėjį opera pastatyta Prahoje, vėliau visoje eilėje Vokietijos miestų, Varšuvoje, 1797-aisiais – Sankt Peterburge, 1801 m. – Paryžiuje. Iki 1801-ųjų gegužės Vienoje ji buvo parodyta net 223 kartus. Kūriniui liaupsių negailėjo vokiečių kompozitoriai Bethovenas ir Hendelis, poetas Getė ir filosofas Hegelis. Getė netgi kūrė operos tęsinį (tiesa, neužbaigė) ir dekoracijas, o Šikanederis parašė antrąją dalį „Labirintas arba kova su stichijomis“.
„Užburtoji fleita“ iki šiol yra daugiausiai kartų rodyta opera pasaulyje. Jos sėkmę lėmė ne tik Mocarto ir Šikanederio genialumas, bet ir tiems laikams netradicinis pastatymas. Operos siužete yra ir meilės, ir pavojų, ir prasčiokų, ir aristokratų. Veikiantys asmenys – ne tik žmonės, bet ir dvasios, burtininkai, laukiniai žvėrys, pasakų būtybės. Veiksmas kartais dramatiškas, kartais komiškas, vykstantis egzotiškoje vietoje – senovės Egipte prieš 3 000 metų, o dekoracijos ir veikėjų drabužiai tviska auksu kaip senovės karalių apdarai.
Operos centre - princas Taminas, kurį persekioja didžiulė gyvatė, tačiau jį išgelbsti trys damos – Nakties karalienės freilinos. Pasirodo pati karalienė ir paprašo princo išvaduoti jos dukrą princesę Paminą, kurią pagrobė piktasis žynys Sarastras. Freilinos padovanoja Taminui ir Papagenui – paukščių plunksnomis apsikaišiusiam keistuoliui – stebuklingą fleitą ir jiedu leidžiasi į rizikingą nuotykį.
Paukščiažmogis Papagenas, kurį premjeroje įkūnijo pats Šikanederis, pirmasis suranda princesę ir bando ją išvaduoti iš kalėjimo, kurį saugo sargas Monostatas. Tada Taminas sutinka žynį, iš kurio sužino, kad Sarastras nėra joks piktavalis, o priešingai – tikras išminčius. Pasinaudoję stebuklinga fleita, Taminas ir Papagenas nuramina laukinius žvėris. Tačiau kalėjimo sargas Monostatas juos sučiumpa. Tuo metu vežime, traukiamame šešių liūtų, pasirodo žynys Sarastras. Jis nusiunčia Taminą ir Papageną į šventyklą. Ten jų laukia išbandymai – liepta tylėti. Nakties karalienė įsako savo dukrai princesei nužudyti išmintingąjį Sarastrą, bet ši nepaklūsta. Pamina nuliūdusi, kad Taminas su ja nekalba. Kai jiedviem galų gale pavyksta susitikti, laukia dar vienas, pavojingiausias, išmėginimas: pereiti per vandenį ir ugnį. Tačiau užburtosios fleitos dėka kliūtys įveikiamos ir jaunuoliai priimami į deivės Izidės šventovę.
Papagenas nusprendžia nusižudyti, mat mano, kad gyvenimas yra neteisingas. Laimei, jis išgelbstimas, ir galų gale sutinka savąją Papageną, apie kurią svajojo. Tuo metu Monostatas susivienija su Nakties karaliene. Jiedu įsiveržia į Saulės šventyklą, norėdami ją sugriauti, tačiau tamsiosios jėgos pralaimi.
Mocartas mirė praėjus vos keletui mėnesių po operos premjeros, Vienoje, 1791 m. gruodžio 5 d. – netikėtai, būdamas 35 metų amžiaus. Sklido gandai, kad gal jį nužudęs pavydusis varžovas kapelmeisteris Antonijus Saljeris (ši Aleksandro Puškino išgarsinta versija nepasitvirtino), o gal gyvsidabriu nunuodijo masonai už tai, kad „Užburtojoje fleitoje“ jis išdavė jų ritualus. Tačiau tikroji mirties priežastis greičiausiai buvo širdies smūgis.
Tuo tarpu Šikanederio teatras ištvėrė visus sunkumus ir gyvuoja iki šiol. Virš senojo įėjimo į teatrą dar ir dabar stovi statula – Emanuelis Šikanederis savo mylimo personažo Papageno drabužiais. O pats libretistas mirė Vienoje 1821 m. visiškai nusigyvenęs ir užmirštas, nė neįtardamas, kad bus pašlovintas kiekvieną sykį, kai tik pasigirsta „Užburtosios fleitos“ garsai.
Nuotraukoje: Nakties karalienės pasirodymas, 1815 m. pastatymas
